...susitarti Gazoje...

Gazos ruožas, mižiniškas Getto, toks pat gerai izoliuotas nuo pasaulio, kaip kadaise ir mes patys, gyvenantieji Sovietuose, buvome izoliuoti... Gal tik nebuvome užspeisti ir tokie pikti... Šiandien JTO misijos atstovas paprašė daugiau pagalbos palestiniečiams, iš kurių net 80 procentų gyvena tuo, ką jiems nuo savo tuštėjančio stalo atriekia pasaulis.

Ar kada bandėte susitarti su vargšu?
Ar kada nors bandėte susitarti su įskaudintu vargšu? Ar kada nors susidūrėte su įsiutusiais vargšais, kuriems bet kokia nuoroda į vertę neturi jokios vertės, tik dar labiau siutina? Iš padrikai išsakomų argumentų galima sudėlioti atsakymą: "mes nežinome, apie ką kalbate, nes patys nebuvome vertinami ir nesuprantame savo pačių vertės".
Ar kada nors bandėte susitarti su konclageryje užaugusiais žmonėmis, kad jie elgtųsi oriai, garbingai, suprastų laisvėje gyvenančių leksikoną? Ar gyvenantieji užribyje gali suvokti laisvųjų norą, jog įkalintieji ne tik tramdytų pyktį, bet ir visai to pykčio nejaustų? Juk panorus įsiutinti, tereikia apriboti kito žmogaus teisę pykti.
Įsiutintą, bejėgį žmogų ne tik lengva paversti teroristu, naikinančio Kitoniškumą, tačiau tuo pačiu ir gauti indulgenciją jo paties sunaikinimui. Toks vargšas jau nebegali išgyventi be priešo. Ir numirti be priešo negali.

Šiek tiek panašu į Lietuvą, kurioje vis dar svarbu ne tai, kas jungia, o tai, kas skiria.

Baimė būti suvalgytu

Ar pamenate vaikiškas pasakas apie žmogėdras, raganas ar slibinus, besimaitinančius nekaltutėmis mergaitėmis ir minkštutėliais našlaitėliais?

Ar nesakote apie įgrisusį viršininką "Jis mane gyvą suės"? Vien nuo minties, kad gali būti valgomas (ėdamas, graužiamas, čiulpiamas) gyvas, turėtų pykinti...

O ar apie Jus sukirtusį egzaminuotoją nepagalvojote: " Prarijo net nemirktelėjęs".

Nuo kanibališkų nuotaikų kasdienybėje (televizijoje ir laikraščiuose) ima skaudėti akis ir ausis.

Krizė (kreditų, bankų ir taip toliau) grasina mus visus praryti su visais klastingai įsiūlytais kreditais bei vartojimo paskolų vilkduobėmis. Taip ir girdi, kaip traška čiaumojamų aukų kaulai...

Hm... O ar gali būti, jog visa tai yra mūsų pačių nepasotinamo, beveik kanibališko pavydo ir godumo pasekmė, kai dėl negauto (ar per mažo) kredito galėjome bet kam perkąsti gerklę?

(Ne)Mirusiųjų lankymas

Ar Vėlinės, ar visi Šventieji sugrąžina mirusius artimuosius? Jų nepasieki ranka, gal net neprisimeni mėnesių mėnesiais. Dienos juos užneša storu rūpesčių luobu, tad galėtum manyti, jog jų įrašyti jausmų, nujautų, patyrimų skriptai nustoja veikti...
Vėlinės - lyg kokia akistata su represuota mirtimi, su tomis mirusiųjų savybėmis, kurios trukdo juos prisiminti gyviesiems. Visų Šventųjų dieną visi mirusieji tampa šventais. Ir mes prašome atleidimo už tai, ka padarėme jiems būnant gyvais. Ar ko nepadarėme... Kapinės - tai tokia visuotinio atgailavimo prieš artimuosius vieta, kurioje užkasamas tik kūnas, o kaltė, pyktis, nuoskauda ir neviltis lieka paviršiuje...

Ar gali pasikalbėti su savo mirusiu tėvu? Ar tebeprisimeni jo rankas, į odą įsigėrusį rūkalų kvapą?

Ar turi ką prisiminti?

Perversiškasis žurnalistikos tipas

Perversija kyla iš nesugebėjimo susitaikyti su tikrove. Todėl perversiškoji žurnalistika tikrovę konstruoja ir pateikia pagal savo poreikį. Susijaudinimas ir malonumas patiriamas dėl  detalių, dažniausiai techninio pobūdžio. Techniniai aspektai perversijose itin svarbūs.

Perversiškos žurnalistikos esminė savybė - ciniškumas. Ji mėgaujasi dominuojančia technine pozicija, tad patiria malonumą užduodama žeminančius klausimus, darydama menkinančius apibendrinimus, primesdama savo mintis ir pavydą pašnekovui. Ji "daro" visus ir visose aplinkybėse. Tuo ji labai skiriasi nuo analinio tipo, kuri kankinasi dėl savo įžvalgų ir retai kada pajunta malonumą. Kaip ir analinio tipo žurnalistiką, ją kamuoja impotencija, tiksliau sakant, ji nesugeba jausti malonumo ir parodyti jo kitam  - net paprastame pokalbyje.

Perversiją išduoda pasimėgavimo grimasa, iškreipianti šiaip įprastai sukaustytus veidus tomis akimirkomis, kai pavyksta manipuliacija, kai visiems nelauktai gali apnuoginti "falą". Kol kiti nežino kaip reguoti į pritrenkiančią nuogybę, patiriama tikra ekshibicionistinė ekstazė.  

Analinė žurnalistika yra perdėm teisinga, ir negailestinga visiems, net ir pati sau. Perversiškoji tokio klausimo net neužduoda, ir ne todėl, kad nesusigaudyti moralėje. Tokia žurnalistika kuria savo moralę, diktuoja sąlygas bendruomenei, ir nejaučia vidinės graužaties. Nebent apgailestavimą, jei ko nors nepavyko sugniuždyti.  

       

Analinis žurnalistikos tipas

Analinis žurnalistikos tipas pasižymi nepaprastu užsispyrimu: prašomas niekada nepasituštins, bet įsiutęs gali pridėti į kelnes, net ir savo. Svarbu, kad smirda.

Nereikia įsismarkauti - šiaip tokia žurnalistika švari. Ypatingai švari. Mirtinai švari. T.y. jai švaru tik tada, kai oponentas negyvas.

Bet apskritai tokiai žurnalistikai gyvenimas yra mėšlinas. Tardama pagiriamąjį žodį, ji mikčioja ir būtinai prideda: "...o... bet... tačiau..." Iš esmės tai paranojiška žurnalistika. Būtent dėl savo paranojiškumo ji kartais painiojama su įžvalgia.

Analinė žurnalistika turi būtiną sadistinį prieskonį - ji kankina ir kankinasi, ir verčia kankintis žiūrinčius/skaitančius/klausančius.

Ji niekaip negali išaugti iki normalaus subrendusio seksualumo, kuriame nėra poreikio neigti, kad tarp tėvų įmanomas seksas. Kuo tai pasireiškia žurnalistikoje? Ji bando įrodyti, kad negali būti normalaus bendradarbiavimio tarp žmonių (įmonių, partijų ar bendruomenių). Ji laikosi nuostatos, kad abipusiai, malonumą teikiantys santykiai neįmanomi (nei versle, nei šeimoje, nei politikoje).

Tai nereiškia, kad analinė žurnalistika klaidina. Ji tiesiog infantili ir pikta, nes jaučiasi verčiama ir persekiojama. Maža to, ji elgiasi taip, kad būtų verčiama, kritikuojama ir persekiojama. Ir tuo į ją nukreiptu pykčiu ji maitinasi metų metais. Tai ir yra geriausias jos pripažinimas.

Bėda viena - tokia žurnalistika nevaisinga. Ji sugeba viską paversti š..., bet nežino, kaip išsaugoti net tai, kas jai pačiai brangu.

apie žurnalistinį įsiūtį

Šiaip gan santūri Jurga Tvaskienė ėmė kaltinti Andrių Kubilių (http://www.alfa.lt/straipsnis/c94779) neleistinu pakantumu A.Valinskui. Matyt, reikėtų kraujo praliejimo, pageidautina televizijos studijoje. Ir, matyt, ne tiek dėl idėjų stokos, o dėl žurnalistinio solidarumo. Pastarosiomis savaitėmis A.Valinskas (apie jo fenomeną - vėliau) itin aršiai puolamas visų apžvalgininkų, ir ne tik puolamas, bet stengiamasi jį pažeminti. Ši sau priskirta privilegija akivaizdi LTV "Redakcijos" žurnalistų laikysenoje, tačiau jos šaknų galima rasti visose garsiose publicistinėse laidose. Jose ir teisiama, ir literatūriškai duodama į snukį, o apsiginti - veik neįmanoma. Pažiūrėkite, kokio užsispyrimo, kiek laiko prireikė R.Juknevičienei, vienai švariausių politikių, apginti savo orumą... Dabar teks ir niekuo dėtam V.Kubiliui, ypač už jo santūrią laikyseną tiek rinkimų metu, tiek ir po rinkimų. Santūrumas Lietuvos žurnalistikoje nėra jokia dorybė. Ir jei negali apkaltinti sukčiavimu, savanaudiškumu, tai gali apkaltinti nepakankamu karingumu. Duok į snukį, ir viskas bus gerai. Taigi, pirma - veiksmas... Kam galvoti, jei gali apkaltinti?

Apie galimybę rinkti(s)

Liūdna ir pikta skaityti partijų rinkiminius sąrašus. Partijų skaičius atvirkščiai proporcingas sugebėjimui dirbti kartu. Jose daugybė anoniminių nieko nesakančių pavardžių tarp vis tų pačių pasikartojančių figūrų.

Užtat lengva atpažinti perbėgėlius. Keistu būdu atsidūrę vienas greta kito "tvarkos ir teisingumo" ieškos daugelį kitų sąrašų jau išmėginę Klumbys, Ramonas, Veselka, Smetona ir Gražulis... O Matulevičiaus tikriausiai jau niekas nepriimtų. Jiems jau laikas steigti Nepritapėlių partiją.

Ar ne todėl šiandien rinktis politiką tolygu ankstesniais laikais priimtam sprendimui tapti komunistų partijos nariu? Lyg ryžtumeisi kažkam visiškai kvailo ir nepadoraus. Kur dėjosi padorieji? o ar jų išvis buvo?

O gal galimybė būti nepatenkintais yra pati svarbiausia. Pasiguodimas tuo, kad esi nelaimingas, yra ir atlygis už skriaudas. Randi kitą, tokį pat nelaimingą, taip pat nelaimingai burnojantį, ir renki(esi). Balsuoji už savo teisę ir toliau būti nelaimingu, apgautu, apmulkintu.

Retas tiki, jog bet kokia nauja valdžia gali ką nors pakeisti; taip, lyg būtume jiems kamufliažu, kurį naudoja kartą per keturis metus pateisinti savo ambicijoms ir savo gaunamiems pinigams.

Ar gali būti kitaip?

Žinoma, gali, bet reikia to darbo imtis patiems. Nenorite?

Vadinasi dar nepasiekėme dugno.

Tik ar išvis turime dugną?

Keli pastebėjimai apie sunkias sovietinio laikmečio pagirias

Dainius Pūras mano, kad daugelio mūsų bėdų šaknys – sovietinis palikimas, o Artūras Račas su juo nesutinka. Pasak A.Račo, liguistas prieraišumas totalitarinei sistemai per 18 posovietinių metų jau turėjo išgaruoti.

A.Račas bando pagauti D.Pūrą remdamasis iš pirmo žvilgsnio logiška prielaida: paaugliai geria alkoholį, skriaudžia bendraamžius, nors gimė nepriklausomybės laikotarpiu. Tad kokie gi jie sovietiniai?

A.Račas norėtų atsakomybę atiduoti dabarties politikams. Dabarties paaiškinimas sovietine praeitimi jam visiškai nepriimtinas, nes panašus išteisinamąjį nuosprendį valdžiai.

Tiesą pasakius, A.Račas yra kur kas arčiau D.Pūro, nei pats mano. Jis pritaria, kad kalta valdžia, tik jau nebe sovietinė, bet mūsų pačių išrinkta. Jie abu sutaria, kad visuomenė ir yra tos neteisingos valdžios auka.

Nors D.Pūro paminėtas Stokholmo sindromas gal ir nėra tikslus visuomenės dvasinės būsenos vardiklis, tačiau neabejotina, jog praeities traumos dešimtmečiais veikia ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimus. Dažnas vieną ar kitą akimirką suvokia, kad perėmė ir tuos tėvų bruožus, kuriuos mielai būtų palikęs už savo savarankiško gyvenimo ribų. Tą patį liudija ir holokaustą išgyvenusios kartos, jų vaikų ir vaikaičių tyrimai: net nuslėptų sunkių traumų patirtys nesąmoningai perduodamos iš kartos į kartą. Tai tarsi išmoktas sprendimo būdas, nors jį pagimdžiusi situacija jau seniai užmarštyje.

Tad sovietmečio pagirios muša į galvą.  

Dainius Pūras kalba apie silpnąją narcistiškai pažeistą bendruomenės dalį, kuriai tiktų J,Lacan pastebėjimas apie pasitenkinimą nepasitenkinimu (valdžia, darbu, kaimynais, visuomene, žurnalistais etc). Patirta skriauda tampa tapatumo ašimi. Todėl Lietuvoje „runkeliu“ būti yra tam tikra garbė. Beje, širdyje tai gana karinga dalis, kuri jaučiasi nepakankami vertinama, mielai norėtų būti išgelbėta (tuoj pat, neatidėliotinai), greitai iškelia, nusivilia ir keičia charizmatiškus lyderius, bei gana priešiškai žiūri į bet kurį laimingesnį ar sėkmingesnį žmogų.

Tuo tarpu Artūras Račas, regis, kalba apie piktybinius narcizus, kurie tiesiog nesugeba jausti kaltės. Apie tokius kartais dar sakoma, kad tai žmonės be sąžinės. Be kita ko, jiems būdinga atvira ar slapta panieka „runkeliams“ (ir ne tik jiems), tačiau dažnai jie turi stebėtinų mimikrijos savybių, ir kuriam laikui gali tapti runkeliais.

Tarp pirmųjų ir antrųjų ne toks jau didelis skirtumas. Valdžia plonaodį narcizą gan greitai paverčia storaodžiu. Storaodis, netekęs valdžios, greitai sumažėja iki neteisingai nuskriaustojo.

Kažin ar būtų teisinga tvirtinti, jog tai vien sovietmečio palikimas. Tačiau sovietmetis buvo ideali terpė ne tik stokojantiems skrupulų, tačiau ir šiltnamis nuskriaustiesiems. Juk jiems kur kas lengviau ištverti, kai dauguma vienodai nelaimingi...   

Narcistiška visuomenė neturi ateities. Ji gali imituoti, simuliuoti, apsimesti, tačiau ji nesugeba kurti. Ji labai mėgsta teisti, bet neįstengia atleisti. Todėl taip vertinamos savos skriaudos, ir nuvertinamos kitų.

Ir nėra greito ir lengvo kelio atsikratyti silpnojo ar stipriojo puikybe. Kenčiantiems gal kiek lengviau keistis. Pritariu A.Račui, jiems tereikia nustoti gailėtis savęs ir imtis darbo. Gal per tris kartas ir prieisime savo pažadėtąją žemę, jei iki tol nerasime naujų dievų ir nepradėsime lankstytis naujiems aukso veršiams.