...susitarti Gazoje...

Gazos ruožas, mižiniškas Getto, toks pat gerai izoliuotas nuo pasaulio, kaip kadaise ir mes patys, gyvenantieji Sovietuose, buvome izoliuoti... Gal tik nebuvome užspeisti ir tokie pikti... Šiandien JTO misijos atstovas paprašė daugiau pagalbos palestiniečiams, iš kurių net 80 procentų gyvena tuo, ką jiems nuo savo tuštėjančio stalo atriekia pasaulis.

Ar kada bandėte susitarti su vargšu?
Ar kada nors bandėte susitarti su įskaudintu vargšu? Ar kada nors susidūrėte su įsiutusiais vargšais, kuriems bet kokia nuoroda į vertę neturi jokios vertės, tik dar labiau siutina? Iš padrikai išsakomų argumentų galima sudėlioti atsakymą: "mes nežinome, apie ką kalbate, nes patys nebuvome vertinami ir nesuprantame savo pačių vertės".
Ar kada nors bandėte susitarti su konclageryje užaugusiais žmonėmis, kad jie elgtųsi oriai, garbingai, suprastų laisvėje gyvenančių leksikoną? Ar gyvenantieji užribyje gali suvokti laisvųjų norą, jog įkalintieji ne tik tramdytų pyktį, bet ir visai to pykčio nejaustų? Juk panorus įsiutinti, tereikia apriboti kito žmogaus teisę pykti.
Įsiutintą, bejėgį žmogų ne tik lengva paversti teroristu, naikinančio Kitoniškumą, tačiau tuo pačiu ir gauti indulgenciją jo paties sunaikinimui. Toks vargšas jau nebegali išgyventi be priešo. Ir numirti be priešo negali.

Šiek tiek panašu į Lietuvą, kurioje vis dar svarbu ne tai, kas jungia, o tai, kas skiria.

Baimė būti suvalgytu

Ar pamenate vaikiškas pasakas apie žmogėdras, raganas ar slibinus, besimaitinančius nekaltutėmis mergaitėmis ir minkštutėliais našlaitėliais?

Ar nesakote apie įgrisusį viršininką "Jis mane gyvą suės"? Vien nuo minties, kad gali būti valgomas (ėdamas, graužiamas, čiulpiamas) gyvas, turėtų pykinti...

O ar apie Jus sukirtusį egzaminuotoją nepagalvojote: " Prarijo net nemirktelėjęs".

Nuo kanibališkų nuotaikų kasdienybėje (televizijoje ir laikraščiuose) ima skaudėti akis ir ausis.

Krizė (kreditų, bankų ir taip toliau) grasina mus visus praryti su visais klastingai įsiūlytais kreditais bei vartojimo paskolų vilkduobėmis. Taip ir girdi, kaip traška čiaumojamų aukų kaulai...

Hm... O ar gali būti, jog visa tai yra mūsų pačių nepasotinamo, beveik kanibališko pavydo ir godumo pasekmė, kai dėl negauto (ar per mažo) kredito galėjome bet kam perkąsti gerklę?

(Ne)Mirusiųjų lankymas

Ar Vėlinės, ar visi Šventieji sugrąžina mirusius artimuosius? Jų nepasieki ranka, gal net neprisimeni mėnesių mėnesiais. Dienos juos užneša storu rūpesčių luobu, tad galėtum manyti, jog jų įrašyti jausmų, nujautų, patyrimų skriptai nustoja veikti...
Vėlinės - lyg kokia akistata su represuota mirtimi, su tomis mirusiųjų savybėmis, kurios trukdo juos prisiminti gyviesiems. Visų Šventųjų dieną visi mirusieji tampa šventais. Ir mes prašome atleidimo už tai, ka padarėme jiems būnant gyvais. Ar ko nepadarėme... Kapinės - tai tokia visuotinio atgailavimo prieš artimuosius vieta, kurioje užkasamas tik kūnas, o kaltė, pyktis, nuoskauda ir neviltis lieka paviršiuje...

Ar gali pasikalbėti su savo mirusiu tėvu? Ar tebeprisimeni jo rankas, į odą įsigėrusį rūkalų kvapą?

Ar turi ką prisiminti?