Perversija kyla iš nesugebėjimo susitaikyti su tikrove. Todėl perversiškoji žurnalistika tikrovę konstruoja ir pateikia pagal savo poreikį. Susijaudinimas ir malonumas patiriamas dėl detalių, dažniausiai techninio pobūdžio. Techniniai aspektai perversijose itin svarbūs.
Perversiškos žurnalistikos esminė savybė - ciniškumas. Ji mėgaujasi dominuojančia technine pozicija, tad patiria malonumą užduodama žeminančius klausimus, darydama menkinančius apibendrinimus, primesdama savo mintis ir pavydą pašnekovui. Ji "daro" visus ir visose aplinkybėse. Tuo ji labai skiriasi nuo analinio tipo, kuri kankinasi dėl savo įžvalgų ir retai kada pajunta malonumą. Kaip ir analinio tipo žurnalistiką, ją kamuoja impotencija, tiksliau sakant, ji nesugeba jausti malonumo ir parodyti jo kitam - net paprastame pokalbyje.
Perversiją išduoda pasimėgavimo grimasa, iškreipianti šiaip įprastai sukaustytus veidus tomis akimirkomis, kai pavyksta manipuliacija, kai visiems nelauktai gali apnuoginti "falą". Kol kiti nežino kaip reguoti į pritrenkiančią nuogybę, patiriama tikra ekshibicionistinė ekstazė.
Analinė žurnalistika yra perdėm teisinga, ir negailestinga visiems, net ir pati sau. Perversiškoji tokio klausimo net neužduoda, ir ne todėl, kad nesusigaudyti moralėje. Tokia žurnalistika kuria savo moralę, diktuoja sąlygas bendruomenei, ir nejaučia vidinės graužaties. Nebent apgailestavimą, jei ko nors nepavyko sugniuždyti.
