Analinis žurnalistikos tipas pasižymi nepaprastu užsispyrimu: prašomas niekada nepasituštins, bet įsiutęs gali pridėti į kelnes, net ir savo. Svarbu, kad smirda.
Nereikia įsismarkauti - šiaip tokia žurnalistika švari. Ypatingai švari. Mirtinai švari. T.y. jai švaru tik tada, kai oponentas negyvas.
Bet apskritai tokiai žurnalistikai gyvenimas yra mėšlinas. Tardama pagiriamąjį žodį, ji mikčioja ir būtinai prideda: "...o... bet... tačiau..." Iš esmės tai paranojiška žurnalistika. Būtent dėl savo paranojiškumo ji kartais painiojama su įžvalgia.
Analinė žurnalistika turi būtiną sadistinį prieskonį - ji kankina ir kankinasi, ir verčia kankintis žiūrinčius/skaitančius/klausančius.
Ji niekaip negali išaugti iki normalaus subrendusio seksualumo, kuriame nėra poreikio neigti, kad tarp tėvų įmanomas seksas. Kuo tai pasireiškia žurnalistikoje? Ji bando įrodyti, kad negali būti normalaus bendradarbiavimio tarp žmonių (įmonių, partijų ar bendruomenių). Ji laikosi nuostatos, kad abipusiai, malonumą teikiantys santykiai neįmanomi (nei versle, nei šeimoje, nei politikoje).
Tai nereiškia, kad analinė žurnalistika klaidina. Ji tiesiog infantili ir pikta, nes jaučiasi verčiama ir persekiojama. Maža to, ji elgiasi taip, kad būtų verčiama, kritikuojama ir persekiojama. Ir tuo į ją nukreiptu pykčiu ji maitinasi metų metais. Tai ir yra geriausias jos pripažinimas.
Bėda viena - tokia žurnalistika nevaisinga. Ji sugeba viską paversti š..., bet nežino, kaip išsaugoti net tai, kas jai pačiai brangu.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą