Neabejotina, kad karas praranda savo žavesį vos tik baigiasi.
Nustoja lietis kraujas, nebereikia naujų ginklų, baigiasi slaptos operacijos... Trumpai tariant, nuobodu. Ypač, jei esi generolas ar prezidentas, gamini ginklus ar naudojiesi kitomis versliomis karo privilegijomis. Todėl idealus karas negali baigtis.
Jis yra amžinas, nors jame nuolatos pasiekiamos pergalės, kasdien dešimtimis žūva priešas, o iki visiškos pergalės kasmet reikia kelių papildomų metų bei papildomų milijardų.
Idealus karas nesibaigia, nes jį organizuoja karo idealistai. Ir kas jiems.
2010-11-14
2009-09-06
apie prekybą kūno dalimis
Prieš kelias savaites švedai išspausdino straipsnį, kuriame paviešino palestiniečių baimes, kad vagiami jų mirusiųjų organai. Izraelis supyko. Švedija gynė spaudos laisvę, o Švedijos užsienio reikalų ministras net atšaukė suplanuotą kelionę į Izraelį.
Kai šitaip karštai prieštaraujama, imi abejoti, ar prieštaraujantis pajėgus kitomis akimis pažiūrėti į savo nuoskaudas. Beje, plačiau apie tai -
http://www.ifamericansknew.org/cur_sit/sweden.html
ir dar - puikus Neve Gordon straipsnis "Los Angeles Times", vis apie tą patį -
http://www.latimes.com/news/opinion/commentary/la-oe-gordon20-2009aug20,0,1126906.story
Kai šitaip karštai prieštaraujama, imi abejoti, ar prieštaraujantis pajėgus kitomis akimis pažiūrėti į savo nuoskaudas. Beje, plačiau apie tai -
http://www.ifamericansknew.org/cur_sit/sweden.html
ir dar - puikus Neve Gordon straipsnis "Los Angeles Times", vis apie tą patį -
http://www.latimes.com/news/opinion/commentary/la-oe-gordon20-2009aug20,0,1126906.story
2009-09-02
apie karus
Prieš septyniasdešimt metų prasidėjo antrasis pasaulinis karas.
Lenkijoje Putinas visas kaltes vertė neįvardintai totalitarinei sistemai. Kokia nuostabi eksternalizacija, kai į bedugnę talpyklą gali sudėti visas tau nepritinkančias istorijos detales. Ar net atskirus šimtmečius.
Beje, LTV šiandien rodė "Katynę". Ir ekzekucijas, ir tardymus, ir savižudybes uoliai pertraukinėjo ateinančio sezono anonsais...
Matyt, transliuodama laidotuves, Lietuvos televizija taip pat jas praskiestų reklama - "Naujas sezonas..."
Verteiviškumas protą paverčia skaičiuokle, o toji, suprantama, etikos principais nesivadovauja.
Šiaip ar taip, karas kai kuriems baisiai pelningas užsiėmimas - ir jo metu, ir po jo...
P.S. Įdomu, ar kiniečiai kaip nors atžymi rugpjūčio 23 dieną? Juk 1839 metais rugpjūčio 23 iąją, visu šimtu metų anksčiau nei buvo pasirašytas Ribentropo - Molotovo paktas, anglai užpuolė Kiniją, ir taip prasidėjo Pirmasis opiumo karas (mat, Kinija bandė uždrausti anglų įvežamą opiumą). Tada Kinija prarado Hong-Kongą... Prireikė nei daug, nei mažai - apie 60 metų, kol britai patys ėmė drausti opiumą, ir daugiau nei 150 metų, kol britai pasitraukė iš Hong-Kongo. Bandykime skaičiuoti, kada Europa galėtų tikėtis atgauti Karaliaučių...
Lenkijoje Putinas visas kaltes vertė neįvardintai totalitarinei sistemai. Kokia nuostabi eksternalizacija, kai į bedugnę talpyklą gali sudėti visas tau nepritinkančias istorijos detales. Ar net atskirus šimtmečius.
Beje, LTV šiandien rodė "Katynę". Ir ekzekucijas, ir tardymus, ir savižudybes uoliai pertraukinėjo ateinančio sezono anonsais...
Matyt, transliuodama laidotuves, Lietuvos televizija taip pat jas praskiestų reklama - "Naujas sezonas..."
Verteiviškumas protą paverčia skaičiuokle, o toji, suprantama, etikos principais nesivadovauja.
Šiaip ar taip, karas kai kuriems baisiai pelningas užsiėmimas - ir jo metu, ir po jo...
P.S. Įdomu, ar kiniečiai kaip nors atžymi rugpjūčio 23 dieną? Juk 1839 metais rugpjūčio 23 iąją, visu šimtu metų anksčiau nei buvo pasirašytas Ribentropo - Molotovo paktas, anglai užpuolė Kiniją, ir taip prasidėjo Pirmasis opiumo karas (mat, Kinija bandė uždrausti anglų įvežamą opiumą). Tada Kinija prarado Hong-Kongą... Prireikė nei daug, nei mažai - apie 60 metų, kol britai patys ėmė drausti opiumą, ir daugiau nei 150 metų, kol britai pasitraukė iš Hong-Kongo. Bandykime skaičiuoti, kada Europa galėtų tikėtis atgauti Karaliaučių...
2009-04-05
Seksualizuota neapykanta interneto komentaruose
Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūna dažną straipsnį, ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti - komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose - Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti? Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai. Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis.
Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta... Tad, nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti" nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką. Gal ir trumpokas laikas dideliems apibendrinimams, tačiau tam tikras išvadas apie internetinės neapykantos spalvą galima padaryti.
Seksualizuota neapykanta
R.Stoller būtent šitaip trumpai apibūdina perversiją, lietuviškai tariant - iškrypimą. Nesiimu viešoje erdvėje cituoti mūsų internetinės erdvės seksualinių keikūnų. Savo išpuoliuose jie save pateikia kaip falą, galintį „padaryti" visus - komentuojamo straipsnio autorių ar herojus, jų artimuosius ar net kitus komentatorius.
Ši neapykanta slapta
Anonimiškumas neatsiejamas nuo šitaip reiškiamos neapykantos. Didžioji dalis internautų neatskleidžia savo asmens, tačiau turi ar kuria internetinę tapatybę. Tuo tarpu užgaulių komentarų autoriai dažnai slepiasi už vis kitos kaukės, ar išvis nerašo nieko asmeniško.
Ir demonstratyvi
Jai būdingas ekshibicionizmas, kai, besislapstant už nuolatos kaitaliojamų vardų, demonstruojami savo seksualiniai "sugebėjimai". Kaip ir visiems ekshibicionistams, jiems būdinga pasirodymų gausa - įvairiuose tinklapiuose, po keletą ar net dešimtis komentarų. Pav. vienas iš labiausiai "pasižymėjusių" komentatorių per kelis mėnesius savo falinį pėdsaką paliko daugiau nei 600 šimtuose http://www.lrytas.lt/ puslapių, kiekviename išnirdamas nuo kelių iki keliolikos kartų.
Ši neapykanta homofobiška
Paradoksalu, tačiau taip bėgama nuo slapto vidinio homoseksualumo. Dažnai šis homoseksualumas įgauna pervertišką formą, grąsinant "patenkinti" visokiausiais būdais ir įvairiomis "pozomis". Galbūt šitaip reiškiasi ir nebrandus ankstyvas seksualumas, ignoruojantis skirtumą tarp vyro ir moters.
Tokia neapykanta destruktyvi, ar net sadistiška
Joje gan dažnai reiškiamas troškimas kankinti arba tiesiog nužudyti ("išmušti iš po kojų taburetę" ir pan.). Tokie komentarai pasąmoninga prasme prilygsta veiksmui - virtualus išpuolis, kankinimas, prievartavimas. Šie internautai retai išsako argumentus ar mintis.
Beveik be išimčių - ksenofobiška
Neapykanta reiškiama visiems, kas nėra tapatus komentatoriui, arba, panaudojus J.Lacan'o išsireiškimą, neapykanta juntama Kitam. Pavyzdžiui, toks komentatorius itin tūžmingai užsipuola žurnalistą, kuriam anksčiau stropiai antrino. Kodėl? Užsipuolimo priežastimi tapo straipsnyje antraaeilis argumentas, netiesiogiai kritikuojantis lietuviškus radikalus.
Netausoja laiko Nors destruktyvūs išpuoliai dažniausiai itin trumpi - vos kelių žodių ar sakinių, jų rašymui skiriama daug laiko. Kartais jie rašomi iki paryčių.
Provokuojanti
Nors užpuolikai neretai teigia, jog patys neskaito atsiliepimų į savo komentarus, į bet kokį kritišką atsiliepimą reaguoja aršiai. Atrodo, kad šiuos komentatorius itin "veža" galimybė išprovokuoti internetinį kivirčą. Jie nuolatos grįžta į tuos pačius puslapius, nuolatos priekabiauja. Tai turėtų reikšti stiprų norą būti pastebėtu.
Šiai neapykantai būdingas tam tikras pastovumas
Šie komentatoriai būriuojasi tuose pačiuose tinklapiuose. Jie itin mėgsta http://www.lrytas.lt/. Gal todėl, kad šis laikraštis, regis, nėra ištrynęs jokio, net jų pačių bendradarbius ar artimuosius puolančio komentaro?
Tokia neapykanta dažnai reiškiama tais pačiais išsiskiriančiais žodžiais ar deriniais (pav., "pydoras" arba "myžprotis"). Kartais tas pats komentaras paskleidžias daugelyje tinklalapių, naudojant "copy-paste"funkciją.
Šis pastovumas leidžia suprasti bei atkurti tokio internauto psichologinį paveikslą.
Kas jie?
Kažin ar nustebinsiu pasakęs, kad šio rašinėlio herojai - vyrai. Jie pakankamai jauni, bet ne paaugliai.
Labai vyriški ("macho"). Homofobiškumas atsveria stiprią simpatiją vyrams.
Moterims demonstruojama panieka slepia brandaus seksualumo baimę.
Gali būti, jog kai kurie neblogai išsilavinę ar bent apsiskaitę. Kartais demonstruoja visą neprastą žinojimą - istorinės datos, faktai, įvykių komentarai; tačiau net tokiuose gan neutraliuose išsireiškimuose prasimuša nepykantos pilnas pervertiškas turinys. Todėl baikštūs ir kerštingi.
Nacionalistiški iki fašistavimo (antirusiški, antižydiški, antiamerikietiški, antikomunistiški). Potencialiai pavojingi.
Iš klinikinės patirties žinoma, kad nemaža dalis nesustabdytų ekshibicionistų tampa galų gale tampa prievartautojais. Todėl juos būtų svarbu sustabdyti. Geriausias būdas sustabdyti - šalinti jų neapykantos pilnus komentarus. Tokia simbolinė komentarų kastracija turėtų prevencinį pobūdį, ir visiems būtų švariau. Panašios taktikos laikosi dauguma žinomų tinklalapių, pav. The Economist, BBC ar http://www.alfa.lt/ .
Žinoma, būtų natūralu klausti, kodėl kai kurie tinklalapiai šiems virtualiems prievartautojams suteikia sceną bei mėnesiais saugo jų įžeidžius komentarus? Bet tai jau kito apmąstymo tema.
Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta... Tad, nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti" nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką. Gal ir trumpokas laikas dideliems apibendrinimams, tačiau tam tikras išvadas apie internetinės neapykantos spalvą galima padaryti.
Seksualizuota neapykanta
R.Stoller būtent šitaip trumpai apibūdina perversiją, lietuviškai tariant - iškrypimą. Nesiimu viešoje erdvėje cituoti mūsų internetinės erdvės seksualinių keikūnų. Savo išpuoliuose jie save pateikia kaip falą, galintį „padaryti" visus - komentuojamo straipsnio autorių ar herojus, jų artimuosius ar net kitus komentatorius.
Ši neapykanta slapta
Anonimiškumas neatsiejamas nuo šitaip reiškiamos neapykantos. Didžioji dalis internautų neatskleidžia savo asmens, tačiau turi ar kuria internetinę tapatybę. Tuo tarpu užgaulių komentarų autoriai dažnai slepiasi už vis kitos kaukės, ar išvis nerašo nieko asmeniško.
Ir demonstratyvi
Jai būdingas ekshibicionizmas, kai, besislapstant už nuolatos kaitaliojamų vardų, demonstruojami savo seksualiniai "sugebėjimai". Kaip ir visiems ekshibicionistams, jiems būdinga pasirodymų gausa - įvairiuose tinklapiuose, po keletą ar net dešimtis komentarų. Pav. vienas iš labiausiai "pasižymėjusių" komentatorių per kelis mėnesius savo falinį pėdsaką paliko daugiau nei 600 šimtuose http://www.lrytas.lt/ puslapių, kiekviename išnirdamas nuo kelių iki keliolikos kartų.
Ši neapykanta homofobiška
Paradoksalu, tačiau taip bėgama nuo slapto vidinio homoseksualumo. Dažnai šis homoseksualumas įgauna pervertišką formą, grąsinant "patenkinti" visokiausiais būdais ir įvairiomis "pozomis". Galbūt šitaip reiškiasi ir nebrandus ankstyvas seksualumas, ignoruojantis skirtumą tarp vyro ir moters.
Tokia neapykanta destruktyvi, ar net sadistiška
Joje gan dažnai reiškiamas troškimas kankinti arba tiesiog nužudyti ("išmušti iš po kojų taburetę" ir pan.). Tokie komentarai pasąmoninga prasme prilygsta veiksmui - virtualus išpuolis, kankinimas, prievartavimas. Šie internautai retai išsako argumentus ar mintis.
Beveik be išimčių - ksenofobiška
Neapykanta reiškiama visiems, kas nėra tapatus komentatoriui, arba, panaudojus J.Lacan'o išsireiškimą, neapykanta juntama Kitam. Pavyzdžiui, toks komentatorius itin tūžmingai užsipuola žurnalistą, kuriam anksčiau stropiai antrino. Kodėl? Užsipuolimo priežastimi tapo straipsnyje antraaeilis argumentas, netiesiogiai kritikuojantis lietuviškus radikalus.
Netausoja laiko Nors destruktyvūs išpuoliai dažniausiai itin trumpi - vos kelių žodių ar sakinių, jų rašymui skiriama daug laiko. Kartais jie rašomi iki paryčių.
Provokuojanti
Nors užpuolikai neretai teigia, jog patys neskaito atsiliepimų į savo komentarus, į bet kokį kritišką atsiliepimą reaguoja aršiai. Atrodo, kad šiuos komentatorius itin "veža" galimybė išprovokuoti internetinį kivirčą. Jie nuolatos grįžta į tuos pačius puslapius, nuolatos priekabiauja. Tai turėtų reikšti stiprų norą būti pastebėtu.
Šiai neapykantai būdingas tam tikras pastovumas
Šie komentatoriai būriuojasi tuose pačiuose tinklapiuose. Jie itin mėgsta http://www.lrytas.lt/. Gal todėl, kad šis laikraštis, regis, nėra ištrynęs jokio, net jų pačių bendradarbius ar artimuosius puolančio komentaro?
Tokia neapykanta dažnai reiškiama tais pačiais išsiskiriančiais žodžiais ar deriniais (pav., "pydoras" arba "myžprotis"). Kartais tas pats komentaras paskleidžias daugelyje tinklalapių, naudojant "copy-paste"funkciją.
Šis pastovumas leidžia suprasti bei atkurti tokio internauto psichologinį paveikslą.
Kas jie?
Kažin ar nustebinsiu pasakęs, kad šio rašinėlio herojai - vyrai. Jie pakankamai jauni, bet ne paaugliai.
Labai vyriški ("macho"). Homofobiškumas atsveria stiprią simpatiją vyrams.
Moterims demonstruojama panieka slepia brandaus seksualumo baimę.
Gali būti, jog kai kurie neblogai išsilavinę ar bent apsiskaitę. Kartais demonstruoja visą neprastą žinojimą - istorinės datos, faktai, įvykių komentarai; tačiau net tokiuose gan neutraliuose išsireiškimuose prasimuša nepykantos pilnas pervertiškas turinys. Todėl baikštūs ir kerštingi.
Nacionalistiški iki fašistavimo (antirusiški, antižydiški, antiamerikietiški, antikomunistiški). Potencialiai pavojingi.
Iš klinikinės patirties žinoma, kad nemaža dalis nesustabdytų ekshibicionistų tampa galų gale tampa prievartautojais. Todėl juos būtų svarbu sustabdyti. Geriausias būdas sustabdyti - šalinti jų neapykantos pilnus komentarus. Tokia simbolinė komentarų kastracija turėtų prevencinį pobūdį, ir visiems būtų švariau. Panašios taktikos laikosi dauguma žinomų tinklalapių, pav. The Economist, BBC ar http://www.alfa.lt/ .
Žinoma, būtų natūralu klausti, kodėl kai kurie tinklalapiai šiems virtualiems prievartautojams suteikia sceną bei mėnesiais saugo jų įžeidžius komentarus? Bet tai jau kito apmąstymo tema.
2009-03-22
Pyragėliai su mėsa
Sweeney Todd norėčiau išversti "kiauliška mirtis", nors nieko bendro nei su rusų, nei su vokiečių kalbomis šie vardai neturi. Nemačiusiems miuziklo pasakysiu, jog tai niūri istorija pie barzdaskutį, mechaniniame krėsle skerdusį savo pasiturinčius klientus. Jų kūnais įdarytus pyragaičius sukimšdavo būsimiesi (?) Todd'o lankytojai. Nors istorija lyg ir pretenduoja į keršto dramą, tačiau žmogėdrystė tampa pagrindine pagunda.
Dar 1905 metais Z.Freudas taikliai pastebėjo, kad scenoje rodomos dramos leidžia mums tapatintis su aktoriais ir bent trumpam patirti kankinimų malonumus. Apie kokį teatrą kalbėjo Z.Freudas - Ibsenas, Šekspyras? Nūdienos teatras, kinas ir ypač televizija siūlo modernesnį (ar primityvesnį regresijos prasme?) produktą - mėgavimąsi būsimu, lėtu, kartais kankinančiu žudymu, o ką jau bekalbėti apie fantazijos išpuoselėtas kankynių/mirties scenas. Pyragaičiai su mėsa , regis, pasiūlyti žiūrovams Swenney Todd premjeros metu, turėjo sukelti aliuzijų apie žmogėdrystę... Ir be jokios sąžinės graužaties.
Asmi Grigorian buvo puiki.
Visa kita - lyg kanibališka puota, kurioje esi priverstas ragauti žmogieną. Pasijutau lyg suokalbininkas iš Markeso "Patriarcho rudens", kuriam patiekiamas keptas suokalbio vadovas. Ir ligi šiol atsirūgstu sunkiai virškinamu krauju.
Dar 1905 metais Z.Freudas taikliai pastebėjo, kad scenoje rodomos dramos leidžia mums tapatintis su aktoriais ir bent trumpam patirti kankinimų malonumus. Apie kokį teatrą kalbėjo Z.Freudas - Ibsenas, Šekspyras? Nūdienos teatras, kinas ir ypač televizija siūlo modernesnį (ar primityvesnį regresijos prasme?) produktą - mėgavimąsi būsimu, lėtu, kartais kankinančiu žudymu, o ką jau bekalbėti apie fantazijos išpuoselėtas kankynių/mirties scenas. Pyragaičiai su mėsa , regis, pasiūlyti žiūrovams Swenney Todd premjeros metu, turėjo sukelti aliuzijų apie žmogėdrystę... Ir be jokios sąžinės graužaties.
Asmi Grigorian buvo puiki.
Visa kita - lyg kanibališka puota, kurioje esi priverstas ragauti žmogieną. Pasijutau lyg suokalbininkas iš Markeso "Patriarcho rudens", kuriam patiekiamas keptas suokalbio vadovas. Ir ligi šiol atsirūgstu sunkiai virškinamu krauju.
2009-01-25
Padorumo spalva arba karalius Edipas krikščioniškai
Ar padorumas turi spalvą? Rudą arba baltą? Ar jis išmatuojamas? Kokiais vienetais?
Kai krikščionys tvirtina, jog žmogus nuodėmingas iš prigimties, manau, jie tokiu būdu patvirtina žiną apie pasąmonės egzistavimą. Egzistavimą to, kas nepripažįsta negalimo, neturi ribų, juda laike atgalios ir į priekį, suveda sapnuose gyvuoius ir mirusius, nuveda į pragarus, ir gundo atsisėsti ne šiaip Dievo Tėvo dešinėje; siūlo atsisėsti jo soste.
Karalius Lajus liepė nužudyti Edipą, šiam vos gimus, nes, pasak Orakulo, šis jį nužudysiąs. Motina (?) vos gimusį kūdikį atidavė nužudyti. Labai klaidūs Edipo keliai - bėgdamas nuo jam primesto pranašystės ir grįžo į visai nepažįstamą gimtą miestą, nužudė nepažinotą savo tėvą karalių Lajų, vedė nepažinotą savo motiną, ir tapo Karaliumi.
Istorija pasikartos, kai Erodas lieps surasti ir nužudyti būsimą karalių Jėzų Kristų. Tik Jėzaus istorija kitokia: motina nuo jo nesitrauks, kad ir kokiu keliu jis eitų, kad ir kaip ją varytų šalin nuo jį ištiksiančių kančių. Dievas Tėvas leis (?) ar lieps (?) jam numirti? Juk dešimtis kartų Jėzus galėjo "susitarti" su savo persekiotojais, karnegišku būdu, nusišypsojęs, sumanipuliavęs...Visgi, Jėzus Kristus miršta Dievui Tėvui jo neapgynus, bet miršta tam, kad atsisėstų Dievo Tėvo dešinėje. Kitaip tariant, tam, kad gautum karalystę, nebeturi užmušti Dievo Tėvo. Jis dalijasi supratimu ir galiomis.
Ir karalius Edipas, ir žydų karalius Jėzus Kristus pasmerkiami mirti, ir koks paradoksas: Edipas lieka gyvas, ir nelaimingas, sunaikinto gyvenimo akivaizdoje - taip ir nepabėgęs nuo abiejų tėvų jam suruoštos bausmės; Jėzus Kristus miršta - ir paveldi Dangaus karalystę.
Tad kokia padorumo spalva? Kas ją nustato? Karalius Edipas ar karalius Jėzus Kristus?
O gal ją nustato jų abiejų tėvai? Vieni aukoja vaikelį tam, kad išsaugotų galią, kiti - kad ja pasidalintų.
Kai krikščionys tvirtina, jog žmogus nuodėmingas iš prigimties, manau, jie tokiu būdu patvirtina žiną apie pasąmonės egzistavimą. Egzistavimą to, kas nepripažįsta negalimo, neturi ribų, juda laike atgalios ir į priekį, suveda sapnuose gyvuoius ir mirusius, nuveda į pragarus, ir gundo atsisėsti ne šiaip Dievo Tėvo dešinėje; siūlo atsisėsti jo soste.
Karalius Lajus liepė nužudyti Edipą, šiam vos gimus, nes, pasak Orakulo, šis jį nužudysiąs. Motina (?) vos gimusį kūdikį atidavė nužudyti. Labai klaidūs Edipo keliai - bėgdamas nuo jam primesto pranašystės ir grįžo į visai nepažįstamą gimtą miestą, nužudė nepažinotą savo tėvą karalių Lajų, vedė nepažinotą savo motiną, ir tapo Karaliumi.
Istorija pasikartos, kai Erodas lieps surasti ir nužudyti būsimą karalių Jėzų Kristų. Tik Jėzaus istorija kitokia: motina nuo jo nesitrauks, kad ir kokiu keliu jis eitų, kad ir kaip ją varytų šalin nuo jį ištiksiančių kančių. Dievas Tėvas leis (?) ar lieps (?) jam numirti? Juk dešimtis kartų Jėzus galėjo "susitarti" su savo persekiotojais, karnegišku būdu, nusišypsojęs, sumanipuliavęs...Visgi, Jėzus Kristus miršta Dievui Tėvui jo neapgynus, bet miršta tam, kad atsisėstų Dievo Tėvo dešinėje. Kitaip tariant, tam, kad gautum karalystę, nebeturi užmušti Dievo Tėvo. Jis dalijasi supratimu ir galiomis.
Ir karalius Edipas, ir žydų karalius Jėzus Kristus pasmerkiami mirti, ir koks paradoksas: Edipas lieka gyvas, ir nelaimingas, sunaikinto gyvenimo akivaizdoje - taip ir nepabėgęs nuo abiejų tėvų jam suruoštos bausmės; Jėzus Kristus miršta - ir paveldi Dangaus karalystę.
Tad kokia padorumo spalva? Kas ją nustato? Karalius Edipas ar karalius Jėzus Kristus?
O gal ją nustato jų abiejų tėvai? Vieni aukoja vaikelį tam, kad išsaugotų galią, kiti - kad ja pasidalintų.
2009-01-24
Savos kitų išmintys
"Lietuvoje ir taip pernelyg maža organizuotų jėgų ir pernelyg daug individualaus maišto, kad būtų galima ignoruoti tas jėgas, kurios egzistuoja." M.Katkus, www.delfi.lt
W.Bionas rašė, jog kultūrinės institucijos padeda sulaikyti masinę psichozę, ją reorganizuoti, suteikti baimei ištveriamą formą. Ramios ir protingos M.Katkaus įžvalgos vienodai gerai tiktų ir valdžiai ir valdomiesiems.
Beje, pridurčiau: "Kas sėja vėją, pjauna audrą".
Kur laikysime nupjovę?
W.Bionas rašė, jog kultūrinės institucijos padeda sulaikyti masinę psichozę, ją reorganizuoti, suteikti baimei ištveriamą formą. Ramios ir protingos M.Katkaus įžvalgos vienodai gerai tiktų ir valdžiai ir valdomiesiems.
Beje, pridurčiau: "Kas sėja vėją, pjauna audrą".
Kur laikysime nupjovę?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
