Padorumo spalva arba karalius Edipas krikščioniškai

Ar padorumas turi spalvą? Rudą arba baltą? Ar jis išmatuojamas? Kokiais vienetais?
Kai krikščionys tvirtina, jog žmogus nuodėmingas iš prigimties, manau, jie tokiu būdu patvirtina žiną apie pasąmonės egzistavimą. Egzistavimą to, kas nepripažįsta negalimo, neturi ribų, juda laike atgalios ir į priekį, suveda sapnuose gyvuoius ir mirusius, nuveda į pragarus, ir gundo atsisėsti ne šiaip Dievo Tėvo dešinėje; siūlo atsisėsti jo soste.
Karalius Lajus liepė nužudyti Edipą, šiam vos gimus, nes, pasak Orakulo, šis jį nužudysiąs. Motina (?) vos gimusį kūdikį atidavė nužudyti. Labai klaidūs Edipo keliai - bėgdamas nuo jam primesto pranašystės ir grįžo į visai nepažįstamą gimtą miestą, nužudė nepažinotą savo tėvą karalių Lajų, vedė nepažinotą savo motiną, ir tapo Karaliumi.
Istorija pasikartos, kai Erodas lieps surasti ir nužudyti būsimą karalių Jėzų Kristų. Tik Jėzaus istorija kitokia: motina nuo jo nesitrauks, kad ir kokiu keliu jis eitų, kad ir kaip ją varytų šalin nuo jį ištiksiančių kančių. Dievas Tėvas leis (?) ar lieps (?) jam numirti? Juk dešimtis kartų Jėzus galėjo "susitarti" su savo persekiotojais, karnegišku būdu, nusišypsojęs, sumanipuliavęs...Visgi, Jėzus Kristus miršta Dievui Tėvui jo neapgynus, bet miršta tam, kad atsisėstų Dievo Tėvo dešinėje. Kitaip tariant, tam, kad gautum karalystę, nebeturi užmušti Dievo Tėvo. Jis dalijasi supratimu ir galiomis.
Ir karalius Edipas, ir žydų karalius Jėzus Kristus pasmerkiami mirti, ir koks paradoksas: Edipas lieka gyvas, ir nelaimingas, sunaikinto gyvenimo akivaizdoje - taip ir nepabėgęs nuo abiejų tėvų jam suruoštos bausmės; Jėzus Kristus miršta - ir paveldi Dangaus karalystę.
Tad kokia padorumo spalva? Kas ją nustato? Karalius Edipas ar karalius Jėzus Kristus?
O gal ją nustato jų abiejų tėvai? Vieni aukoja vaikelį tam, kad išsaugotų galią, kiti - kad ja pasidalintų.

Savos kitų išmintys

"Lietuvoje ir taip pernelyg maža organizuotų jėgų ir pernelyg daug individualaus maišto, kad būtų galima ignoruoti tas jėgas, kurios egzistuoja." M.Katkus, www.delfi.lt
W.Bionas rašė, jog kultūrinės institucijos padeda sulaikyti masinę psichozę, ją reorganizuoti, suteikti baimei ištveriamą formą. Ramios ir protingos M.Katkaus įžvalgos vienodai gerai tiktų ir valdžiai ir valdomiesiems.
Beje, pridurčiau: "Kas sėja vėją, pjauna audrą".
Kur laikysime nupjovę?

Apie psichoanalitikus ir politiką

Negalėjau likti nuošalyje nuo vakarykščiame LR išspausdintos[1] kategoriškos psichoanalitiko R.Milašiūno nuomonės apie valdžios ir „žmonių“ santykį. LR straipsnis nė iš tolo nepanašėja į psichoanalitines įžvalgas. Prisipažinsiu, jog man buvo sunku suprasti, kaip patyręs psichoanalitikas gali leistis į raganų medžioklę.

R.Milašiūnas nesilaiko kertinio psichoanalitinės tradicijos principo – neutralumo. Begalinis kritiškumas, su kuriuo reiškiami kaltinimai, pranašystės ar „tarsi diagnozės“, deja, liudija giluminius paties autoriaus interesus „tarsi“ analizuojamame konflikte. Psichoanalizė visada stengėsi suprasti, ir visada vengė diagnozuoti, ypač viešai. Minimas interviu liūdnai primena sovietinius laikus, kai disidentus tiesiog įvardindavo psichikos ligoniais, ir - išbraukdavo iš konteksto. Sakytum, vieni mėto akmenis, kiti svaido diagnozes. Beje, psichoanalizė visada vengė sugestijos, matydama tame bandymą ignoruotą problemą, ir niekuomet nedalindavo patarimų.

Nuo pat sovietinių , o gal ir nuo Žečpospolitos laikų mes gyvename narcistine pasaulėjauta paremtoje visuomenėje, kuriai stinga savivertės, tapatumo ir bendrumo jausmo. Tai nuskriaustųjų, nelaimintų ir nuolatos savęs besigailinčių žmonių bendruomenė. Tokioje aplinkoje vertinami ne pasiekimai, o traumos, nelaimės ir netektys. Tokiais visus vienijančios traumos pavyzdžiais galėtų būti „sužlugdyti“ kolūkiai arba „pavogta“ „Nafta“. Tik tokioje bendruomenėje „runkelis“ gali tapti pasididžiavimą keliančiu tapatumo ženklu. Pasiekimai joje nuvertinami kaip ir žmonės, nes gyvenimas pagrįstas siaurų grupių siaurais interesais. Atskiros grupės nesieja savęs su kitomis, jos paiso tik savo klano, savo ministerijos, savo turgaus, savo kiemo poreikių. Šios grupės pasitarnauja vienos kitoms tapdamos savyje nebeištveriamos agresijos taikiniais. Prie to gerai dera alkoholis ir savižudybės.

Tokia visuomenė iškelia charizmatiškus lyderius ir paprastai netrukus juos sutrypia. Tokia visuomenė laukia stebuklo bei viešų bausmių. Keršto poreikis ir kraujo troškimas irgi tokios bendruomenės bruožas. Tokioje visuomenėje valdžia visuomet nekenčiama. Maža to, tokios visuomenės akimis valdžia niekuomet nesikeičia – ji visuomet gali ir privalo duoti. Keista, kad ir minėtame R.Milašiūno interviu kaip baisiausia A.Kubiliaus kaltė minimos ankstesnės vyriausybės skirtų valdininkų išsimokėtos premijos, nebojant akivaizdžių dabartinės Vyriausybės pastangų taupyti.

Tokia visuomenė nuolatos nori būti išgirsta, tačiau pati nenori išgirsti. T.y. ji nepripažįsta dialogo, nes nesupranta jo esmės. Ji mielai norėtų būti apgauta, bent dienai, bent kitai, bent pusmečiui (nors vėliau pati kaltina jai melavus). Tad turėtume kaltinti ne lyderio veidą ar jo laikyseną, bet ir savo poreikį būti silpnais, guodžiamais, apgaudinėjamais.

A.Kubiliaus puolime susivienijo įvairių pakraipų žiniasklaida. Jis nuolatos kaltinamas kaip nekalbantis ar nebendraujantis premjeras, nors akivaizdu buvus dešimtims susitikimų ir spaudos konferencijų. Analitinėje praktikoje selektyvus kurtumas, t.y. atsisakymas išgirsti tai, kas nepriimtina, liudija esant motyvą, dėl kurio svarbi žinia ignoruojama. Gilesnių sutrikimų atvejais tai įgauna iškrypimo bruožų: kai žinia akivaizdi ir kai jos neįmanoma atmesti, ji „perdirbama“ iš fragmentų sukonstruojant savotišką žurnalistinį Frankenšteiną.

Tad ir šalies ramybė priklauso ne vien nuo premjero charizmos, bet ir nuo mūsų visų (įskaitant žurnalistus, psichoanalitikus etc ) noro klausytis, išgirsti ir suprasti.


[1] [1] Ginta Gaivenytė. Psichoanalitikas R.Milašiūnas: „A.Kubilius priėjo liepto galą – jis yra užprogramuotas pralaimėtojas “. LR, 2009.01.19

Perversiškoji Gazos žudynių pusė

Mus verčia žiūrėti kaip žudomi vaikai ir moterys. Mes jau tarsi įpratinti, kad žudyti vyrus yra visai normalu. Jie net nelaikomi vertais apgailestavimo. Maža to, mus tikina, kad visai tai daroma mūsų labui, mūsų pačių rankomis ir už mūsų pinigus. Tai esą daroma vardan "mūsų" vakarietiškos demokratijos ir vardan pačių palestiniečių. Perversiška šiame (o ir daugelyje kitų mūsų laikmečio karų), jog auka tampa atsakinga už jai tenkančią kankinio dalią. Be abejo, stipresnei pusei privalu profesionaliai pateikti melą, tiesą nuslėpti, ar apsimesti, kad nieko neįvyko. Toks politikos ir žiniasklaidos nesąmoningas ar sąmoningas (būtų žymiai blogiau) vienpusiškumas liudija apie tapatybės deficitą, apie narcistinį poreikį atsistoti šalia stipresnio, būti "as if". Belieka tik apgailestauti, kad nėra žmogaus galinčio mūsų spaudoje parašyti ar bent atpasakoti tai, kas visgi prasimuša į Europos laikraščius.

Dabar belieka laukti, ar šis karas tai tik preliudija karui su Iranu? Ir dar: ar mes leisimės prievartaujami žudomų civilių vaizdais bei melu? Ne tam, kad apgintume Artimuosius Rytus; tam, kad išsaugotume savigarbą.

Ieškantiems supratimo rekomenduoju puikų David Wearing blog'ą, skirtą alternatyviam požiūriui į Vakarų valstybių (tame tarpe ir mūsų) užsienio politiką.

Gaza: karas ir tapatybė

Karas suteikia žvėries tapatybę, visiems. Jei netampi medžiojančiu žvėrimi, tampi medžiojamu. Todėl kare taip mažai žmogiškumo, kad ir kaip jį gintų konvencijos. Pažeminimas ir gėda sukuria žvėrį. Tokio primesto tapatumo privalumas tas, jog žmogų-kaip-žvėrį lengviau nužudyti nei tiesiog žmogų.
Užtat žvėrys karo metu ima jautis lygūs žmonėms. Ne todėl, kad tampa lygiais, o todėl, kad primeta kitiems savo žvėrišką baimę, žvėrišką įniršį, ir žvėrišką norą sunaikinti.
Tiesą sakant, visi to žvėriškumo savyje turime, tik vienų žvėriškumas kaip triušio, kitų - kaip šeško.