Dainius Pūras mano, kad daugelio mūsų bėdų šaknys – sovietinis palikimas, o Artūras Račas su juo nesutinka. Pasak A.Račo, liguistas prieraišumas totalitarinei sistemai per 18 posovietinių metų jau turėjo išgaruoti.
A.Račas bando pagauti D.Pūrą remdamasis iš pirmo žvilgsnio logiška prielaida: paaugliai geria alkoholį, skriaudžia bendraamžius, nors gimė nepriklausomybės laikotarpiu. Tad kokie gi jie sovietiniai?
A.Račas norėtų atsakomybę atiduoti dabarties politikams. Dabarties paaiškinimas sovietine praeitimi jam visiškai nepriimtinas, nes panašus išteisinamąjį nuosprendį valdžiai.
Tiesą pasakius, A.Račas yra kur kas arčiau D.Pūro, nei pats mano. Jis pritaria, kad kalta valdžia, tik jau nebe sovietinė, bet mūsų pačių išrinkta. Jie abu sutaria, kad visuomenė ir yra tos neteisingos valdžios auka.
Nors D.Pūro paminėtas Stokholmo sindromas gal ir nėra tikslus visuomenės dvasinės būsenos vardiklis, tačiau neabejotina, jog praeities traumos dešimtmečiais veikia ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimus. Dažnas vieną ar kitą akimirką suvokia, kad perėmė ir tuos tėvų bruožus, kuriuos mielai būtų palikęs už savo savarankiško gyvenimo ribų. Tą patį liudija ir holokaustą išgyvenusios kartos, jų vaikų ir vaikaičių tyrimai: net nuslėptų sunkių traumų patirtys nesąmoningai perduodamos iš kartos į kartą. Tai tarsi išmoktas sprendimo būdas, nors jį pagimdžiusi situacija jau seniai užmarštyje.
Tad sovietmečio pagirios muša į galvą.
Dainius Pūras kalba apie silpnąją narcistiškai pažeistą bendruomenės dalį, kuriai tiktų J,Lacan pastebėjimas apie pasitenkinimą nepasitenkinimu (valdžia, darbu, kaimynais, visuomene, žurnalistais etc). Patirta skriauda tampa tapatumo ašimi. Todėl Lietuvoje „runkeliu“ būti yra tam tikra garbė. Beje, širdyje tai gana karinga dalis, kuri jaučiasi nepakankami vertinama, mielai norėtų būti išgelbėta (tuoj pat, neatidėliotinai), greitai iškelia, nusivilia ir keičia charizmatiškus lyderius, bei gana priešiškai žiūri į bet kurį laimingesnį ar sėkmingesnį žmogų.
Tuo tarpu Artūras Račas, regis, kalba apie piktybinius narcizus, kurie tiesiog nesugeba jausti kaltės. Apie tokius kartais dar sakoma, kad tai žmonės be sąžinės. Be kita ko, jiems būdinga atvira ar slapta panieka „runkeliams“ (ir ne tik jiems), tačiau dažnai jie turi stebėtinų mimikrijos savybių, ir kuriam laikui gali tapti runkeliais.
Tarp pirmųjų ir antrųjų ne toks jau didelis skirtumas. Valdžia plonaodį narcizą gan greitai paverčia storaodžiu. Storaodis, netekęs valdžios, greitai sumažėja iki neteisingai nuskriaustojo.
Kažin ar būtų teisinga tvirtinti, jog tai vien sovietmečio palikimas. Tačiau sovietmetis buvo ideali terpė ne tik stokojantiems skrupulų, tačiau ir šiltnamis nuskriaustiesiems. Juk jiems kur kas lengviau ištverti, kai dauguma vienodai nelaimingi...
Narcistiška visuomenė neturi ateities. Ji gali imituoti, simuliuoti, apsimesti, tačiau ji nesugeba kurti. Ji labai mėgsta teisti, bet neįstengia atleisti. Todėl taip vertinamos savos skriaudos, ir nuvertinamos kitų.
Ir nėra greito ir lengvo kelio atsikratyti silpnojo ar stipriojo puikybe. Kenčiantiems gal kiek lengviau keistis. Pritariu A.Račui, jiems tereikia nustoti gailėtis savęs ir imtis darbo. Gal per tris kartas ir prieisime savo pažadėtąją žemę, jei iki tol nerasime naujų dievų ir nepradėsime lankstytis naujiems aukso veršiams.
