Šiaip gan santūri Jurga Tvaskienė ėmė kaltinti Andrių Kubilių (http://www.alfa.lt/straipsnis/c94779) neleistinu pakantumu A.Valinskui. Matyt, reikėtų kraujo praliejimo, pageidautina televizijos studijoje. Ir, matyt, ne tiek dėl idėjų stokos, o dėl žurnalistinio solidarumo. Pastarosiomis savaitėmis A.Valinskas (apie jo fenomeną - vėliau) itin aršiai puolamas visų apžvalgininkų, ir ne tik puolamas, bet stengiamasi jį pažeminti. Ši sau priskirta privilegija akivaizdi LTV "Redakcijos" žurnalistų laikysenoje, tačiau jos šaknų galima rasti visose garsiose publicistinėse laidose. Jose ir teisiama, ir literatūriškai duodama į snukį, o apsiginti - veik neįmanoma. Pažiūrėkite, kokio užsispyrimo, kiek laiko prireikė R.Juknevičienei, vienai švariausių politikių, apginti savo orumą... Dabar teks ir niekuo dėtam V.Kubiliui, ypač už jo santūrią laikyseną tiek rinkimų metu, tiek ir po rinkimų. Santūrumas Lietuvos žurnalistikoje nėra jokia dorybė. Ir jei negali apkaltinti sukčiavimu, savanaudiškumu, tai gali apkaltinti nepakankamu karingumu. Duok į snukį, ir viskas bus gerai. Taigi, pirma - veiksmas... Kam galvoti, jei gali apkaltinti?
2008-10-28
apie žurnalistinį įsiūtį
žymės:
psichoanalizė,
publicistika,
žurnalistika
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą