Apie psichoanalitikus ir politiką

Negalėjau likti nuošalyje nuo vakarykščiame LR išspausdintos[1] kategoriškos psichoanalitiko R.Milašiūno nuomonės apie valdžios ir „žmonių“ santykį. LR straipsnis nė iš tolo nepanašėja į psichoanalitines įžvalgas. Prisipažinsiu, jog man buvo sunku suprasti, kaip patyręs psichoanalitikas gali leistis į raganų medžioklę.

R.Milašiūnas nesilaiko kertinio psichoanalitinės tradicijos principo – neutralumo. Begalinis kritiškumas, su kuriuo reiškiami kaltinimai, pranašystės ar „tarsi diagnozės“, deja, liudija giluminius paties autoriaus interesus „tarsi“ analizuojamame konflikte. Psichoanalizė visada stengėsi suprasti, ir visada vengė diagnozuoti, ypač viešai. Minimas interviu liūdnai primena sovietinius laikus, kai disidentus tiesiog įvardindavo psichikos ligoniais, ir - išbraukdavo iš konteksto. Sakytum, vieni mėto akmenis, kiti svaido diagnozes. Beje, psichoanalizė visada vengė sugestijos, matydama tame bandymą ignoruotą problemą, ir niekuomet nedalindavo patarimų.

Nuo pat sovietinių , o gal ir nuo Žečpospolitos laikų mes gyvename narcistine pasaulėjauta paremtoje visuomenėje, kuriai stinga savivertės, tapatumo ir bendrumo jausmo. Tai nuskriaustųjų, nelaimintų ir nuolatos savęs besigailinčių žmonių bendruomenė. Tokioje aplinkoje vertinami ne pasiekimai, o traumos, nelaimės ir netektys. Tokiais visus vienijančios traumos pavyzdžiais galėtų būti „sužlugdyti“ kolūkiai arba „pavogta“ „Nafta“. Tik tokioje bendruomenėje „runkelis“ gali tapti pasididžiavimą keliančiu tapatumo ženklu. Pasiekimai joje nuvertinami kaip ir žmonės, nes gyvenimas pagrįstas siaurų grupių siaurais interesais. Atskiros grupės nesieja savęs su kitomis, jos paiso tik savo klano, savo ministerijos, savo turgaus, savo kiemo poreikių. Šios grupės pasitarnauja vienos kitoms tapdamos savyje nebeištveriamos agresijos taikiniais. Prie to gerai dera alkoholis ir savižudybės.

Tokia visuomenė iškelia charizmatiškus lyderius ir paprastai netrukus juos sutrypia. Tokia visuomenė laukia stebuklo bei viešų bausmių. Keršto poreikis ir kraujo troškimas irgi tokios bendruomenės bruožas. Tokioje visuomenėje valdžia visuomet nekenčiama. Maža to, tokios visuomenės akimis valdžia niekuomet nesikeičia – ji visuomet gali ir privalo duoti. Keista, kad ir minėtame R.Milašiūno interviu kaip baisiausia A.Kubiliaus kaltė minimos ankstesnės vyriausybės skirtų valdininkų išsimokėtos premijos, nebojant akivaizdžių dabartinės Vyriausybės pastangų taupyti.

Tokia visuomenė nuolatos nori būti išgirsta, tačiau pati nenori išgirsti. T.y. ji nepripažįsta dialogo, nes nesupranta jo esmės. Ji mielai norėtų būti apgauta, bent dienai, bent kitai, bent pusmečiui (nors vėliau pati kaltina jai melavus). Tad turėtume kaltinti ne lyderio veidą ar jo laikyseną, bet ir savo poreikį būti silpnais, guodžiamais, apgaudinėjamais.

A.Kubiliaus puolime susivienijo įvairių pakraipų žiniasklaida. Jis nuolatos kaltinamas kaip nekalbantis ar nebendraujantis premjeras, nors akivaizdu buvus dešimtims susitikimų ir spaudos konferencijų. Analitinėje praktikoje selektyvus kurtumas, t.y. atsisakymas išgirsti tai, kas nepriimtina, liudija esant motyvą, dėl kurio svarbi žinia ignoruojama. Gilesnių sutrikimų atvejais tai įgauna iškrypimo bruožų: kai žinia akivaizdi ir kai jos neįmanoma atmesti, ji „perdirbama“ iš fragmentų sukonstruojant savotišką žurnalistinį Frankenšteiną.

Tad ir šalies ramybė priklauso ne vien nuo premjero charizmos, bet ir nuo mūsų visų (įskaitant žurnalistus, psichoanalitikus etc ) noro klausytis, išgirsti ir suprasti.


[1] [1] Ginta Gaivenytė. Psichoanalitikas R.Milašiūnas: „A.Kubilius priėjo liepto galą – jis yra užprogramuotas pralaimėtojas “. LR, 2009.01.19