Mus verčia žiūrėti kaip žudomi vaikai ir moterys. Mes jau tarsi įpratinti, kad žudyti vyrus yra visai normalu. Jie net nelaikomi vertais apgailestavimo. Maža to, mus tikina, kad visai tai daroma mūsų labui, mūsų pačių rankomis ir už mūsų pinigus. Tai esą daroma vardan "mūsų" vakarietiškos demokratijos ir vardan pačių palestiniečių. Perversiška šiame (o ir daugelyje kitų mūsų laikmečio karų), jog auka tampa atsakinga už jai tenkančią kankinio dalią. Be abejo, stipresnei pusei privalu profesionaliai pateikti melą, tiesą nuslėpti, ar apsimesti, kad nieko neįvyko. Toks politikos ir žiniasklaidos nesąmoningas ar sąmoningas (būtų žymiai blogiau) vienpusiškumas liudija apie tapatybės deficitą, apie narcistinį poreikį atsistoti šalia stipresnio, būti "as if". Belieka tik apgailestauti, kad nėra žmogaus galinčio mūsų spaudoje parašyti ar bent atpasakoti tai, kas visgi prasimuša į Europos laikraščius.
Dabar belieka laukti, ar šis karas tai tik preliudija karui su Iranu? Ir dar: ar mes leisimės prievartaujami žudomų civilių vaizdais bei melu? Ne tam, kad apgintume Artimuosius Rytus; tam, kad išsaugotume savigarbą.
Ieškantiems supratimo rekomenduoju puikų David Wearing blog'ą, skirtą alternatyviam požiūriui į Vakarų valstybių (tame tarpe ir mūsų) užsienio politiką.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą