Psichoanalitinis diskursas

Savitikslis karas

2010-11-14T22:21:00.003+02:00

Neabejotina, kad karas praranda savo žavesį vos tik baigiasi.
Nustoja lietis kraujas, nebereikia naujų ginklų, baigiasi slaptos operacijos... Trumpai tariant, nuobodu. Ypač, jei esi generolas ar prezidentas, gamini ginklus ar naudojiesi kitomis versliomis karo privilegijomis. Todėl idealus karas negali baigtis.

Jis yra amžinas, nors jame nuolatos pasiekiamos pergalės, kasdien dešimtimis žūva priešas, o iki visiškos pergalės kasmet reikia kelių papildomų metų bei papildomų milijardų.

Idealus karas nesibaigia, nes jį organizuoja karo idealistai. Ir kas jiems.

apie prekybą kūno dalimis

2009-09-06T22:04:00.004+03:00

Prieš kelias savaites švedai išspausdino straipsnį, kuriame paviešino palestiniečių baimes, kad vagiami jų mirusiųjų organai. Izraelis supyko. Švedija gynė spaudos laisvę, o Švedijos užsienio reikalų ministras net atšaukė suplanuotą kelionę į Izraelį.
Kai šitaip karštai prieštaraujama, imi abejoti, ar prieštaraujantis pajėgus kitomis akimis pažiūrėti į savo nuoskaudas. Beje, plačiau apie tai -
http://www.ifamericansknew.org/cur_sit/sweden.html

ir dar - puikus Neve Gordon straipsnis "Los Angeles Times", vis apie tą patį -
http://www.latimes.com/news/opinion/commentary/la-oe-gordon20-2009aug20,0,1126906.story

apie karus

2009-09-02T00:13:00.001+03:00

Prieš septyniasdešimt metų prasidėjo antrasis pasaulinis karas.
Lenkijoje Putinas visas kaltes vertė neįvardintai totalitarinei sistemai. Kokia nuostabi eksternalizacija, kai į bedugnę talpyklą gali sudėti visas tau nepritinkančias istorijos detales. Ar net atskirus šimtmečius.
Beje, LTV šiandien rodė "Katynę". Ir ekzekucijas, ir tardymus, ir savižudybes uoliai pertraukinėjo ateinančio sezono anonsais...
Matyt, transliuodama laidotuves, Lietuvos televizija taip pat jas praskiestų reklama - "Naujas sezonas..."
Verteiviškumas protą paverčia skaičiuokle, o toji, suprantama, etikos principais nesivadovauja.
Šiaip ar taip, karas kai kuriems baisiai pelningas užsiėmimas - ir jo metu, ir po jo...
P.S. Įdomu, ar kiniečiai kaip nors atžymi rugpjūčio 23 dieną? Juk 1839 metais rugpjūčio 23 iąją, visu šimtu metų anksčiau nei buvo pasirašytas Ribentropo - Molotovo paktas, anglai užpuolė Kiniją, ir taip prasidėjo Pirmasis opiumo karas (mat, Kinija bandė uždrausti anglų įvežamą opiumą). Tada Kinija prarado Hong-Kongą... Prireikė nei daug, nei mažai - apie 60 metų, kol britai patys ėmė drausti opiumą, ir daugiau nei 150 metų, kol britai pasitraukė iš Hong-Kongo. Bandykime skaičiuoti, kada Europa galėtų tikėtis atgauti Karaliaučių...

Seksualizuota neapykanta interneto komentaruose

2009-04-05T22:45:00.017+03:00

Neapykanta internete nėra nei naujas, nei netikėtas dalykas. Iš įvairiausių lūpų buvau girdėjęs apie naikinančią komentarų jėgą, apie panieką ir patyčias, kurios užgriūna dažną straipsnį, ar eilėraštį, ar recenziją. Piktų komentarų galima vengti - komentarų galima tiesiog neskaityti, tačiau šitaip nuošalyje lieka ir visi kiti. Apie tai nemažai kalbėta, netgi rašyta. Šiomis dienomis Delfi svetainėje apie tai rašė Valentinas Mitė o Bernardinuose - Ginas Dabašinskas. Diskutuojama apie vertybes, kartais leidžiamasi į teisinius svarstymus: leisti ar riboti, toleruoti ar bausti? Internetu skleidžiama neapykanta domisi vos viena kita organizacija (pavyzdžiui, Simono Wiesentalio centras). Šių organizacijų dėmesio dažniausiai sulaukia atskiri radikalūs dešinieji ar neofašistiniai tinklalapiai. Apie tris mėnesius tikslingai naršiau interneto lietuviškų dienraščių komentarus, skaitinėjau, rūšiavau kaip išmanydamas, atradau bendraminčių ir šiaip originalių įžvalgių žmonių, tegu ir prisidengusių kaukėmis.
Visgi mane domino atvirai reiškiama neapykanta... Tad, nori nenori, teko susipažinti ir su piktų komentarų autoriais. „Susipažinti" nėra tinkamiausias žodis, nes nesimatėm, nesikalbėjom, nesusirašinėjom. Skaitinėdamas užrašus, perpratau vieno kito simpatijas ar antipatijas, o kai kuriuose tinklapiuose galėjau atpažinti ne tik braižą, tačiau interneto adresą (IP) bei publikavimo laiką. Gal ir trumpokas laikas dideliems apibendrinimams, tačiau tam tikras išvadas apie internetinės neapykantos spalvą galima padaryti.

Seksualizuota neapykanta
R.Stoller būtent šitaip trumpai apibūdina perversiją, lietuviškai tariant - iškrypimą. Nesiimu viešoje erdvėje cituoti mūsų internetinės erdvės seksualinių keikūnų. Savo išpuoliuose jie save pateikia kaip falą, galintį „padaryti" visus - komentuojamo straipsnio autorių ar herojus, jų artimuosius ar net kitus komentatorius.

Ši neapykanta slapta
Anonimiškumas neatsiejamas nuo šitaip reiškiamos neapykantos. Didžioji dalis internautų neatskleidžia savo asmens, tačiau turi ar kuria internetinę tapatybę. Tuo tarpu užgaulių komentarų autoriai dažnai slepiasi už vis kitos kaukės, ar išvis nerašo nieko asmeniško.

Ir demonstratyvi
Jai būdingas ekshibicionizmas, kai, besislapstant už nuolatos kaitaliojamų vardų, demonstruojami savo seksualiniai "sugebėjimai". Kaip ir visiems ekshibicionistams, jiems būdinga pasirodymų gausa - įvairiuose tinklapiuose, po keletą ar net dešimtis komentarų. Pav. vienas iš labiausiai "pasižymėjusių" komentatorių per kelis mėnesius savo falinį pėdsaką paliko daugiau nei 600 šimtuose http://www.lrytas.lt/ puslapių, kiekviename išnirdamas nuo kelių iki keliolikos kartų.

Ši neapykanta homofobiška
Paradoksalu, tačiau taip bėgama nuo slapto vidinio homoseksualumo. Dažnai šis homoseksualumas įgauna pervertišką formą, grąsinant "patenkinti" visokiausiais būdais ir įvairiomis "pozomis". Galbūt šitaip reiškiasi ir nebrandus ankstyvas seksualumas, ignoruojantis skirtumą tarp vyro ir moters.

Tokia neapykanta destruktyvi, ar net sadistiška
Joje gan dažnai reiškiamas troškimas kankinti arba tiesiog nužudyti ("išmušti iš po kojų taburetę" ir pan.). Tokie komentarai pasąmoninga prasme prilygsta veiksmui - virtualus išpuolis, kankinimas, prievartavimas. Šie internautai retai išsako argumentus ar mintis.

Beveik be išimčių - ksenofobiška
Neapykanta reiškiama visiems, kas nėra tapatus komentatoriui, arba, panaudojus J.Lacan'o išsireiškimą, neapykanta juntama Kitam. Pavyzdžiui, toks komentatorius itin tūžmingai užsipuola žurnalistą, kuriam anksčiau stropiai antrino. Kodėl? Užsipuolimo priežastimi tapo straipsnyje antraaeilis argumentas, netiesiogiai kritikuojantis lietuviškus radikalus.

Netausoja laiko Nors destruktyvūs išpuoliai dažniausiai itin trumpi - vos kelių žodių ar sakinių, jų rašymui skiriama daug laiko. Kartais jie rašomi iki paryčių.

Provokuojanti
Nors užpuolikai neretai teigia, jog patys neskaito atsiliepimų į savo komentarus, į bet kokį kritišką atsiliepimą reaguoja aršiai. Atrodo, kad šiuos komentatorius itin "veža" galimybė išprovokuoti internetinį kivirčą. Jie nuolatos grįžta į tuos pačius puslapius, nuolatos priekabiauja. Tai turėtų reikšti stiprų norą būti pastebėtu.

Šiai neapykantai būdingas tam tikras pastovumas
Šie komentatoriai būriuojasi tuose pačiuose tinklapiuose. Jie itin mėgsta http://www.lrytas.lt/. Gal todėl, kad šis laikraštis, regis, nėra ištrynęs jokio, net jų pačių bendradarbius ar artimuosius puolančio komentaro?
Tokia neapykanta dažnai reiškiama tais pačiais išsiskiriančiais žodžiais ar deriniais (pav., "pydoras" arba "myžprotis"). Kartais tas pats komentaras paskleidžias daugelyje tinklalapių, naudojant "copy-paste"funkciją.
Šis pastovumas leidžia suprasti bei atkurti tokio internauto psichologinį paveikslą.

Kas jie?
Kažin ar nustebinsiu pasakęs, kad šio rašinėlio herojai - vyrai. Jie pakankamai jauni, bet ne paaugliai.
Labai vyriški ("macho"). Homofobiškumas atsveria stiprią simpatiją vyrams.
Moterims demonstruojama panieka slepia brandaus seksualumo baimę.
Gali būti, jog kai kurie neblogai išsilavinę ar bent apsiskaitę. Kartais demonstruoja visą neprastą žinojimą - istorinės datos, faktai, įvykių komentarai; tačiau net tokiuose gan neutraliuose išsireiškimuose prasimuša nepykantos pilnas pervertiškas turinys. Todėl baikštūs ir kerštingi.
Nacionalistiški iki fašistavimo (antirusiški, antižydiški, antiamerikietiški, antikomunistiški). Potencialiai pavojingi.

Iš klinikinės patirties žinoma, kad nemaža dalis nesustabdytų ekshibicionistų tampa galų gale tampa prievartautojais. Todėl juos būtų svarbu sustabdyti. Geriausias būdas sustabdyti - šalinti jų neapykantos pilnus komentarus. Tokia simbolinė komentarų kastracija turėtų prevencinį pobūdį, ir visiems būtų švariau. Panašios taktikos laikosi dauguma žinomų tinklalapių, pav. The Economist, BBC ar http://www.alfa.lt/ .

Žinoma, būtų natūralu klausti, kodėl kai kurie tinklalapiai šiems virtualiems prievartautojams suteikia sceną bei mėnesiais saugo jų įžeidžius komentarus? Bet tai jau kito apmąstymo tema.

Pyragėliai su mėsa

2009-03-22T22:14:00.003+02:00

Sweeney Todd norėčiau išversti "kiauliška mirtis", nors nieko bendro nei su rusų, nei su vokiečių kalbomis šie vardai neturi. Nemačiusiems miuziklo pasakysiu, jog tai niūri istorija pie barzdaskutį, mechaniniame krėsle skerdusį savo pasiturinčius klientus. Jų kūnais įdarytus pyragaičius sukimšdavo būsimiesi (?) Todd'o lankytojai. Nors istorija lyg ir pretenduoja į keršto dramą, tačiau žmogėdrystė tampa pagrindine pagunda.
Dar 1905 metais Z.Freudas taikliai pastebėjo, kad scenoje rodomos dramos leidžia mums tapatintis su aktoriais ir bent trumpam patirti kankinimų malonumus. Apie kokį teatrą kalbėjo Z.Freudas - Ibsenas, Šekspyras? Nūdienos teatras, kinas ir ypač televizija siūlo modernesnį (ar primityvesnį regresijos prasme?) produktą - mėgavimąsi būsimu, lėtu, kartais kankinančiu žudymu, o ką jau bekalbėti apie fantazijos išpuoselėtas kankynių/mirties scenas. Pyragaičiai su mėsa , regis, pasiūlyti žiūrovams Swenney Todd premjeros metu, turėjo sukelti aliuzijų apie žmogėdrystę... Ir be jokios sąžinės graužaties.
Asmi Grigorian buvo puiki.
Visa kita - lyg kanibališka puota, kurioje esi priverstas ragauti žmogieną. Pasijutau lyg suokalbininkas iš Markeso "Patriarcho rudens", kuriam patiekiamas keptas suokalbio vadovas. Ir ligi šiol atsirūgstu sunkiai virškinamu krauju.

Padorumo spalva arba karalius Edipas krikščioniškai

2009-01-25T00:07:00.003+02:00

Ar padorumas turi spalvą? Rudą arba baltą? Ar jis išmatuojamas? Kokiais vienetais?
Kai krikščionys tvirtina, jog žmogus nuodėmingas iš prigimties, manau, jie tokiu būdu patvirtina žiną apie pasąmonės egzistavimą. Egzistavimą to, kas nepripažįsta negalimo, neturi ribų, juda laike atgalios ir į priekį, suveda sapnuose gyvuoius ir mirusius, nuveda į pragarus, ir gundo atsisėsti ne šiaip Dievo Tėvo dešinėje; siūlo atsisėsti jo soste.
Karalius Lajus liepė nužudyti Edipą, šiam vos gimus, nes, pasak Orakulo, šis jį nužudysiąs. Motina (?) vos gimusį kūdikį atidavė nužudyti. Labai klaidūs Edipo keliai - bėgdamas nuo jam primesto pranašystės ir grįžo į visai nepažįstamą gimtą miestą, nužudė nepažinotą savo tėvą karalių Lajų, vedė nepažinotą savo motiną, ir tapo Karaliumi.
Istorija pasikartos, kai Erodas lieps surasti ir nužudyti būsimą karalių Jėzų Kristų. Tik Jėzaus istorija kitokia: motina nuo jo nesitrauks, kad ir kokiu keliu jis eitų, kad ir kaip ją varytų šalin nuo jį ištiksiančių kančių. Dievas Tėvas leis (?) ar lieps (?) jam numirti? Juk dešimtis kartų Jėzus galėjo "susitarti" su savo persekiotojais, karnegišku būdu, nusišypsojęs, sumanipuliavęs...Visgi, Jėzus Kristus miršta Dievui Tėvui jo neapgynus, bet miršta tam, kad atsisėstų Dievo Tėvo dešinėje. Kitaip tariant, tam, kad gautum karalystę, nebeturi užmušti Dievo Tėvo. Jis dalijasi supratimu ir galiomis.
Ir karalius Edipas, ir žydų karalius Jėzus Kristus pasmerkiami mirti, ir koks paradoksas: Edipas lieka gyvas, ir nelaimingas, sunaikinto gyvenimo akivaizdoje - taip ir nepabėgęs nuo abiejų tėvų jam suruoštos bausmės; Jėzus Kristus miršta - ir paveldi Dangaus karalystę.
Tad kokia padorumo spalva? Kas ją nustato? Karalius Edipas ar karalius Jėzus Kristus?
O gal ją nustato jų abiejų tėvai? Vieni aukoja vaikelį tam, kad išsaugotų galią, kiti - kad ja pasidalintų.

Savos kitų išmintys

2009-01-24T15:02:00.005+02:00

"Lietuvoje ir taip pernelyg maža organizuotų jėgų ir pernelyg daug individualaus maišto, kad būtų galima ignoruoti tas jėgas, kurios egzistuoja." M.Katkus, www.delfi.lt
W.Bionas rašė, jog kultūrinės institucijos padeda sulaikyti masinę psichozę, ją reorganizuoti, suteikti baimei ištveriamą formą. Ramios ir protingos M.Katkaus įžvalgos vienodai gerai tiktų ir valdžiai ir valdomiesiems.
Beje, pridurčiau: "Kas sėja vėją, pjauna audrą".
Kur laikysime nupjovę?

Apie psichoanalitikus ir politiką

2009-01-20T12:08:00.006+02:00

Negalėjau likti nuošalyje nuo vakarykščiame LR išspausdintos[1] kategoriškos psichoanalitiko R.Milašiūno nuomonės apie valdžios ir „žmonių“ santykį. LR straipsnis nė iš tolo nepanašėja į psichoanalitines įžvalgas. Prisipažinsiu, jog man buvo sunku suprasti, kaip patyręs psichoanalitikas gali leistis į raganų medžioklę.

R.Milašiūnas nesilaiko kertinio psichoanalitinės tradicijos principo – neutralumo. Begalinis kritiškumas, su kuriuo reiškiami kaltinimai, pranašystės ar „tarsi diagnozės“, deja, liudija giluminius paties autoriaus interesus „tarsi“ analizuojamame konflikte. Psichoanalizė visada stengėsi suprasti, ir visada vengė diagnozuoti, ypač viešai. Minimas interviu liūdnai primena sovietinius laikus, kai disidentus tiesiog įvardindavo psichikos ligoniais, ir - išbraukdavo iš konteksto. Sakytum, vieni mėto akmenis, kiti svaido diagnozes. Beje, psichoanalizė visada vengė sugestijos, matydama tame bandymą ignoruotą problemą, ir niekuomet nedalindavo patarimų.

Nuo pat sovietinių , o gal ir nuo Žečpospolitos laikų mes gyvename narcistine pasaulėjauta paremtoje visuomenėje, kuriai stinga savivertės, tapatumo ir bendrumo jausmo. Tai nuskriaustųjų, nelaimintų ir nuolatos savęs besigailinčių žmonių bendruomenė. Tokioje aplinkoje vertinami ne pasiekimai, o traumos, nelaimės ir netektys. Tokiais visus vienijančios traumos pavyzdžiais galėtų būti „sužlugdyti“ kolūkiai arba „pavogta“ „Nafta“. Tik tokioje bendruomenėje „runkelis“ gali tapti pasididžiavimą keliančiu tapatumo ženklu. Pasiekimai joje nuvertinami kaip ir žmonės, nes gyvenimas pagrįstas siaurų grupių siaurais interesais. Atskiros grupės nesieja savęs su kitomis, jos paiso tik savo klano, savo ministerijos, savo turgaus, savo kiemo poreikių. Šios grupės pasitarnauja vienos kitoms tapdamos savyje nebeištveriamos agresijos taikiniais. Prie to gerai dera alkoholis ir savižudybės.

Tokia visuomenė iškelia charizmatiškus lyderius ir paprastai netrukus juos sutrypia. Tokia visuomenė laukia stebuklo bei viešų bausmių. Keršto poreikis ir kraujo troškimas irgi tokios bendruomenės bruožas. Tokioje visuomenėje valdžia visuomet nekenčiama. Maža to, tokios visuomenės akimis valdžia niekuomet nesikeičia – ji visuomet gali ir privalo duoti. Keista, kad ir minėtame R.Milašiūno interviu kaip baisiausia A.Kubiliaus kaltė minimos ankstesnės vyriausybės skirtų valdininkų išsimokėtos premijos, nebojant akivaizdžių dabartinės Vyriausybės pastangų taupyti.

Tokia visuomenė nuolatos nori būti išgirsta, tačiau pati nenori išgirsti. T.y. ji nepripažįsta dialogo, nes nesupranta jo esmės. Ji mielai norėtų būti apgauta, bent dienai, bent kitai, bent pusmečiui (nors vėliau pati kaltina jai melavus). Tad turėtume kaltinti ne lyderio veidą ar jo laikyseną, bet ir savo poreikį būti silpnais, guodžiamais, apgaudinėjamais.

A.Kubiliaus puolime susivienijo įvairių pakraipų žiniasklaida. Jis nuolatos kaltinamas kaip nekalbantis ar nebendraujantis premjeras, nors akivaizdu buvus dešimtims susitikimų ir spaudos konferencijų. Analitinėje praktikoje selektyvus kurtumas, t.y. atsisakymas išgirsti tai, kas nepriimtina, liudija esant motyvą, dėl kurio svarbi žinia ignoruojama. Gilesnių sutrikimų atvejais tai įgauna iškrypimo bruožų: kai žinia akivaizdi ir kai jos neįmanoma atmesti, ji „perdirbama“ iš fragmentų sukonstruojant savotišką žurnalistinį Frankenšteiną.

Tad ir šalies ramybė priklauso ne vien nuo premjero charizmos, bet ir nuo mūsų visų (įskaitant žurnalistus, psichoanalitikus etc ) noro klausytis, išgirsti ir suprasti.

[1] [1] Ginta Gaivenytė. Psichoanalitikas R.Milašiūnas: „A.Kubilius priėjo liepto galą – jis yra užprogramuotas pralaimėtojas “. LR, 2009.01.19

Perversiškoji Gazos žudynių pusė

2009-01-05T13:25:00.006+02:00

Mus verčia žiūrėti kaip žudomi vaikai ir moterys. Mes jau tarsi įpratinti, kad žudyti vyrus yra visai normalu. Jie net nelaikomi vertais apgailestavimo. Maža to, mus tikina, kad visai tai daroma mūsų labui, mūsų pačių rankomis ir už mūsų pinigus. Tai esą daroma vardan "mūsų" vakarietiškos demokratijos ir vardan pačių palestiniečių. Perversiška šiame (o ir daugelyje kitų mūsų laikmečio karų), jog auka tampa atsakinga už jai tenkančią kankinio dalią. Be abejo, stipresnei pusei privalu profesionaliai pateikti melą, tiesą nuslėpti, ar apsimesti, kad nieko neįvyko. Toks politikos ir žiniasklaidos nesąmoningas ar sąmoningas (būtų žymiai blogiau) vienpusiškumas liudija apie tapatybės deficitą, apie narcistinį poreikį atsistoti šalia stipresnio, būti "as if". Belieka tik apgailestauti, kad nėra žmogaus galinčio mūsų spaudoje parašyti ar bent atpasakoti tai, kas visgi prasimuša į Europos laikraščius.

Dabar belieka laukti, ar šis karas tai tik preliudija karui su Iranu? Ir dar: ar mes leisimės prievartaujami žudomų civilių vaizdais bei melu? Ne tam, kad apgintume Artimuosius Rytus; tam, kad išsaugotume savigarbą.

Ieškantiems supratimo rekomenduoju puikų David Wearing blog'ą, skirtą alternatyviam požiūriui į Vakarų valstybių (tame tarpe ir mūsų) užsienio politiką.

Gaza: karas ir tapatybė

2009-01-03T02:39:00.004+02:00

Karas suteikia žvėries tapatybę, visiems. Jei netampi medžiojančiu žvėrimi, tampi medžiojamu. Todėl kare taip mažai žmogiškumo, kad ir kaip jį gintų konvencijos. Pažeminimas ir gėda sukuria žvėrį. Tokio primesto tapatumo privalumas tas, jog žmogų-kaip-žvėrį lengviau nužudyti nei tiesiog žmogų.
Užtat žvėrys karo metu ima jautis lygūs žmonėms. Ne todėl, kad tampa lygiais, o todėl, kad primeta kitiems savo žvėrišką baimę, žvėrišką įniršį, ir žvėrišką norą sunaikinti.
Tiesą sakant, visi to žvėriškumo savyje turime, tik vienų žvėriškumas kaip triušio, kitų - kaip šeško.

...susitarti Gazoje...

2008-11-27T12:37:00.006+02:00

Gazos ruožas, mižiniškas Getto, toks pat gerai izoliuotas nuo pasaulio, kaip kadaise ir mes patys, gyvenantieji Sovietuose, buvome izoliuoti... Gal tik nebuvome užspeisti ir tokie pikti... Šiandien JTO misijos atstovas paprašė daugiau pagalbos palestiniečiams, iš kurių net 80 procentų gyvena tuo, ką jiems nuo savo tuštėjančio stalo atriekia pasaulis.

Ar kada bandėte susitarti su vargšu?
Ar kada nors bandėte susitarti su įskaudintu vargšu? Ar kada nors susidūrėte su įsiutusiais vargšais, kuriems bet kokia nuoroda į vertę neturi jokios vertės, tik dar labiau siutina? Iš padrikai išsakomų argumentų galima sudėlioti atsakymą: "mes nežinome, apie ką kalbate, nes patys nebuvome vertinami ir nesuprantame savo pačių vertės".
Ar kada nors bandėte susitarti su konclageryje užaugusiais žmonėmis, kad jie elgtųsi oriai, garbingai, suprastų laisvėje gyvenančių leksikoną? Ar gyvenantieji užribyje gali suvokti laisvųjų norą, jog įkalintieji ne tik tramdytų pyktį, bet ir visai to pykčio nejaustų? Juk panorus įsiutinti, tereikia apriboti kito žmogaus teisę pykti.
Įsiutintą, bejėgį žmogų ne tik lengva paversti teroristu, naikinančio Kitoniškumą, tačiau tuo pačiu ir gauti indulgenciją jo paties sunaikinimui. Toks vargšas jau nebegali išgyventi be priešo. Ir numirti be priešo negali.

Šiek tiek panašu į Lietuvą, kurioje vis dar svarbu ne tai, kas jungia, o tai, kas skiria.

Baimė būti suvalgytu

2008-11-25T14:45:00.005+02:00

Ar pamenate vaikiškas pasakas apie žmogėdras, raganas ar slibinus, besimaitinančius nekaltutėmis mergaitėmis ir minkštutėliais našlaitėliais?

Ar nesakote apie įgrisusį viršininką "Jis mane gyvą suės"? Vien nuo minties, kad gali būti valgomas (ėdamas, graužiamas, čiulpiamas) gyvas, turėtų pykinti...

O ar apie Jus sukirtusį egzaminuotoją nepagalvojote: " Prarijo net nemirktelėjęs".

Nuo kanibališkų nuotaikų kasdienybėje (televizijoje ir laikraščiuose) ima skaudėti akis ir ausis.

Krizė (kreditų, bankų ir taip toliau) grasina mus visus praryti su visais klastingai įsiūlytais kreditais bei vartojimo paskolų vilkduobėmis. Taip ir girdi, kaip traška čiaumojamų aukų kaulai...

Hm... O ar gali būti, jog visa tai yra mūsų pačių nepasotinamo, beveik kanibališko pavydo ir godumo pasekmė, kai dėl negauto (ar per mažo) kredito galėjome bet kam perkąsti gerklę?

(Ne)Mirusiųjų lankymas

2008-11-01T01:06:00.004+02:00

Ar Vėlinės, ar visi Šventieji sugrąžina mirusius artimuosius? Jų nepasieki ranka, gal net neprisimeni mėnesių mėnesiais. Dienos juos užneša storu rūpesčių luobu, tad galėtum manyti, jog jų įrašyti jausmų, nujautų, patyrimų skriptai nustoja veikti...
Vėlinės - lyg kokia akistata su represuota mirtimi, su tomis mirusiųjų savybėmis, kurios trukdo juos prisiminti gyviesiems. Visų Šventųjų dieną visi mirusieji tampa šventais. Ir mes prašome atleidimo už tai, ka padarėme jiems būnant gyvais. Ar ko nepadarėme... Kapinės - tai tokia visuotinio atgailavimo prieš artimuosius vieta, kurioje užkasamas tik kūnas, o kaltė, pyktis, nuoskauda ir neviltis lieka paviršiuje...

Ar gali pasikalbėti su savo mirusiu tėvu? Ar tebeprisimeni jo rankas, į odą įsigėrusį rūkalų kvapą?

Ar turi ką prisiminti?

Perversiškasis žurnalistikos tipas

2008-10-30T10:44:00.003+02:00

Perversija kyla iš nesugebėjimo susitaikyti su tikrove. Todėl perversiškoji žurnalistika tikrovę konstruoja ir pateikia pagal savo poreikį. Susijaudinimas ir malonumas patiriamas dėl detalių, dažniausiai techninio pobūdžio. Techniniai aspektai perversijose itin svarbūs.

Perversiškos žurnalistikos esminė savybė - ciniškumas. Ji mėgaujasi dominuojančia technine pozicija, tad patiria malonumą užduodama žeminančius klausimus, darydama menkinančius apibendrinimus, primesdama savo mintis ir pavydą pašnekovui. Ji "daro" visus ir visose aplinkybėse. Tuo ji labai skiriasi nuo analinio tipo, kuri kankinasi dėl savo įžvalgų ir retai kada pajunta malonumą. Kaip ir analinio tipo žurnalistiką, ją kamuoja impotencija, tiksliau sakant, ji nesugeba jausti malonumo ir parodyti jo kitam - net paprastame pokalbyje.

Perversiją išduoda pasimėgavimo grimasa, iškreipianti šiaip įprastai sukaustytus veidus tomis akimirkomis, kai pavyksta manipuliacija, kai visiems nelauktai gali apnuoginti "falą". Kol kiti nežino kaip reguoti į pritrenkiančią nuogybę, patiriama tikra ekshibicionistinė ekstazė.

Analinė žurnalistika yra perdėm teisinga, ir negailestinga visiems, net ir pati sau. Perversiškoji tokio klausimo net neužduoda, ir ne todėl, kad nesusigaudyti moralėje. Tokia žurnalistika kuria savo moralę, diktuoja sąlygas bendruomenei, ir nejaučia vidinės graužaties. Nebent apgailestavimą, jei ko nors nepavyko sugniuždyti.

Analinis žurnalistikos tipas

2008-10-28T17:55:00.006+02:00

Analinis žurnalistikos tipas pasižymi nepaprastu užsispyrimu: prašomas niekada nepasituštins, bet įsiutęs gali pridėti į kelnes, net ir savo. Svarbu, kad smirda.

Nereikia įsismarkauti - šiaip tokia žurnalistika švari. Ypatingai švari. Mirtinai švari. T.y. jai švaru tik tada, kai oponentas negyvas.

Bet apskritai tokiai žurnalistikai gyvenimas yra mėšlinas. Tardama pagiriamąjį žodį, ji mikčioja ir būtinai prideda: "...o... bet... tačiau..." Iš esmės tai paranojiška žurnalistika. Būtent dėl savo paranojiškumo ji kartais painiojama su įžvalgia.

Analinė žurnalistika turi būtiną sadistinį prieskonį - ji kankina ir kankinasi, ir verčia kankintis žiūrinčius/skaitančius/klausančius.

Ji niekaip negali išaugti iki normalaus subrendusio seksualumo, kuriame nėra poreikio neigti, kad tarp tėvų įmanomas seksas. Kuo tai pasireiškia žurnalistikoje? Ji bando įrodyti, kad negali būti normalaus bendradarbiavimio tarp žmonių (įmonių, partijų ar bendruomenių). Ji laikosi nuostatos, kad abipusiai, malonumą teikiantys santykiai neįmanomi (nei versle, nei šeimoje, nei politikoje).

Tai nereiškia, kad analinė žurnalistika klaidina. Ji tiesiog infantili ir pikta, nes jaučiasi verčiama ir persekiojama. Maža to, ji elgiasi taip, kad būtų verčiama, kritikuojama ir persekiojama. Ir tuo į ją nukreiptu pykčiu ji maitinasi metų metais. Tai ir yra geriausias jos pripažinimas.

Bėda viena - tokia žurnalistika nevaisinga. Ji sugeba viską paversti š..., bet nežino, kaip išsaugoti net tai, kas jai pačiai brangu.

apie žurnalistinį įsiūtį

2008-10-28T16:17:00.007+02:00

Šiaip gan santūri Jurga Tvaskienė ėmė kaltinti Andrių Kubilių (http://www.alfa.lt/straipsnis/c94779) neleistinu pakantumu A.Valinskui. Matyt, reikėtų kraujo praliejimo, pageidautina televizijos studijoje. Ir, matyt, ne tiek dėl idėjų stokos, o dėl žurnalistinio solidarumo. Pastarosiomis savaitėmis A.Valinskas (apie jo fenomeną - vėliau) itin aršiai puolamas visų apžvalgininkų, ir ne tik puolamas, bet stengiamasi jį pažeminti. Ši sau priskirta privilegija akivaizdi LTV "Redakcijos" žurnalistų laikysenoje, tačiau jos šaknų galima rasti visose garsiose publicistinėse laidose. Jose ir teisiama, ir literatūriškai duodama į snukį, o apsiginti - veik neįmanoma. Pažiūrėkite, kokio užsispyrimo, kiek laiko prireikė R.Juknevičienei, vienai švariausių politikių, apginti savo orumą... Dabar teks ir niekuo dėtam V.Kubiliui, ypač už jo santūrią laikyseną tiek rinkimų metu, tiek ir po rinkimų. Santūrumas Lietuvos žurnalistikoje nėra jokia dorybė. Ir jei negali apkaltinti sukčiavimu, savanaudiškumu, tai gali apkaltinti nepakankamu karingumu. Duok į snukį, ir viskas bus gerai. Taigi, pirma - veiksmas... Kam galvoti, jei gali apkaltinti?

Apie galimybę rinkti(s)

2008-09-25T22:56:00.004+03:00

Liūdna ir pikta skaityti partijų rinkiminius sąrašus. Partijų skaičius atvirkščiai proporcingas sugebėjimui dirbti kartu. Jose daugybė anoniminių nieko nesakančių pavardžių tarp vis tų pačių pasikartojančių figūrų.

Užtat lengva atpažinti perbėgėlius. Keistu būdu atsidūrę vienas greta kito "tvarkos ir teisingumo" ieškos daugelį kitų sąrašų jau išmėginę Klumbys, Ramonas, Veselka, Smetona ir Gražulis... O Matulevičiaus tikriausiai jau niekas nepriimtų. Jiems jau laikas steigti Nepritapėlių partiją.

Ar ne todėl šiandien rinktis politiką tolygu ankstesniais laikais priimtam sprendimui tapti komunistų partijos nariu? Lyg ryžtumeisi kažkam visiškai kvailo ir nepadoraus. Kur dėjosi padorieji? o ar jų išvis buvo?

O gal galimybė būti nepatenkintais yra pati svarbiausia. Pasiguodimas tuo, kad esi nelaimingas, yra ir atlygis už skriaudas. Randi kitą, tokį pat nelaimingą, taip pat nelaimingai burnojantį, ir renki(esi). Balsuoji už savo teisę ir toliau būti nelaimingu, apgautu, apmulkintu.

Retas tiki, jog bet kokia nauja valdžia gali ką nors pakeisti; taip, lyg būtume jiems kamufliažu, kurį naudoja kartą per keturis metus pateisinti savo ambicijoms ir savo gaunamiems pinigams.

Ar gali būti kitaip?

Žinoma, gali, bet reikia to darbo imtis patiems. Nenorite?

Vadinasi dar nepasiekėme dugno.

Tik ar išvis turime dugną?

Keli pastebėjimai apie sunkias sovietinio laikmečio pagirias

2008-09-15T23:59:00.001+03:00

Dainius Pūras mano, kad daugelio mūsų bėdų šaknys – sovietinis palikimas, o Artūras Račas su juo nesutinka. Pasak A.Račo, liguistas prieraišumas totalitarinei sistemai per 18 posovietinių metų jau turėjo išgaruoti.

A.Račas bando pagauti D.Pūrą remdamasis iš pirmo žvilgsnio logiška prielaida: paaugliai geria alkoholį, skriaudžia bendraamžius, nors gimė nepriklausomybės laikotarpiu. Tad kokie gi jie sovietiniai?

A.Račas norėtų atsakomybę atiduoti dabarties politikams. Dabarties paaiškinimas sovietine praeitimi jam visiškai nepriimtinas, nes panašus išteisinamąjį nuosprendį valdžiai.

Tiesą pasakius, A.Račas yra kur kas arčiau D.Pūro, nei pats mano. Jis pritaria, kad kalta valdžia, tik jau nebe sovietinė, bet mūsų pačių išrinkta. Jie abu sutaria, kad visuomenė ir yra tos neteisingos valdžios auka.

Nors D.Pūro paminėtas Stokholmo sindromas gal ir nėra tikslus visuomenės dvasinės būsenos vardiklis, tačiau neabejotina, jog praeities traumos dešimtmečiais veikia ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimus. Dažnas vieną ar kitą akimirką suvokia, kad perėmė ir tuos tėvų bruožus, kuriuos mielai būtų palikęs už savo savarankiško gyvenimo ribų. Tą patį liudija ir holokaustą išgyvenusios kartos, jų vaikų ir vaikaičių tyrimai: net nuslėptų sunkių traumų patirtys nesąmoningai perduodamos iš kartos į kartą. Tai tarsi išmoktas sprendimo būdas, nors jį pagimdžiusi situacija jau seniai užmarštyje.

Tad sovietmečio pagirios muša į galvą.

Dainius Pūras kalba apie silpnąją narcistiškai pažeistą bendruomenės dalį, kuriai tiktų J,Lacan pastebėjimas apie pasitenkinimą nepasitenkinimu (valdžia, darbu, kaimynais, visuomene, žurnalistais etc). Patirta skriauda tampa tapatumo ašimi. Todėl Lietuvoje „runkeliu“ būti yra tam tikra garbė. Beje, širdyje tai gana karinga dalis, kuri jaučiasi nepakankami vertinama, mielai norėtų būti išgelbėta (tuoj pat, neatidėliotinai), greitai iškelia, nusivilia ir keičia charizmatiškus lyderius, bei gana priešiškai žiūri į bet kurį laimingesnį ar sėkmingesnį žmogų.

Tuo tarpu Artūras Račas, regis, kalba apie piktybinius narcizus, kurie tiesiog nesugeba jausti kaltės. Apie tokius kartais dar sakoma, kad tai žmonės be sąžinės. Be kita ko, jiems būdinga atvira ar slapta panieka „runkeliams“ (ir ne tik jiems), tačiau dažnai jie turi stebėtinų mimikrijos savybių, ir kuriam laikui gali tapti runkeliais.

Tarp pirmųjų ir antrųjų ne toks jau didelis skirtumas. Valdžia plonaodį narcizą gan greitai paverčia storaodžiu. Storaodis, netekęs valdžios, greitai sumažėja iki neteisingai nuskriaustojo.

Kažin ar būtų teisinga tvirtinti, jog tai vien sovietmečio palikimas. Tačiau sovietmetis buvo ideali terpė ne tik stokojantiems skrupulų, tačiau ir šiltnamis nuskriaustiesiems. Juk jiems kur kas lengviau ištverti, kai dauguma vienodai nelaimingi...

Narcistiška visuomenė neturi ateities. Ji gali imituoti, simuliuoti, apsimesti, tačiau ji nesugeba kurti. Ji labai mėgsta teisti, bet neįstengia atleisti. Todėl taip vertinamos savos skriaudos, ir nuvertinamos kitų.

Ir nėra greito ir lengvo kelio atsikratyti silpnojo ar stipriojo puikybe. Kenčiantiems gal kiek lengviau keistis. Pritariu A.Račui, jiems tereikia nustoti gailėtis savęs ir imtis darbo. Gal per tris kartas ir prieisime savo pažadėtąją žemę, jei iki tol nerasime naujų dievų ir nepradėsime lankstytis naujiems aukso veršiams.