Sweeney Todd norėčiau išversti "kiauliška mirtis", nors nieko bendro nei su rusų, nei su vokiečių kalbomis šie vardai neturi. Nemačiusiems miuziklo pasakysiu, jog tai niūri istorija pie barzdaskutį, mechaniniame krėsle skerdusį savo pasiturinčius klientus. Jų kūnais įdarytus pyragaičius sukimšdavo būsimiesi (?) Todd'o lankytojai. Nors istorija lyg ir pretenduoja į keršto dramą, tačiau žmogėdrystė tampa pagrindine pagunda.
Dar 1905 metais Z.Freudas taikliai pastebėjo, kad scenoje rodomos dramos leidžia mums tapatintis su aktoriais ir bent trumpam patirti kankinimų malonumus. Apie kokį teatrą kalbėjo Z.Freudas - Ibsenas, Šekspyras? Nūdienos teatras, kinas ir ypač televizija siūlo modernesnį (ar primityvesnį regresijos prasme?) produktą - mėgavimąsi būsimu, lėtu, kartais kankinančiu žudymu, o ką jau bekalbėti apie fantazijos išpuoselėtas kankynių/mirties scenas. Pyragaičiai su mėsa , regis, pasiūlyti žiūrovams Swenney Todd premjeros metu, turėjo sukelti aliuzijų apie žmogėdrystę... Ir be jokios sąžinės graužaties.
Asmi Grigorian buvo puiki.
Visa kita - lyg kanibališka puota, kurioje esi priverstas ragauti žmogieną. Pasijutau lyg suokalbininkas iš Markeso "Patriarcho rudens", kuriam patiekiamas keptas suokalbio vadovas. Ir ligi šiol atsirūgstu sunkiai virškinamu krauju.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą